Sausį būtinai turiu pamesti pirštines. Praeitais (ar užpraeitais) metais tą padariau sausio pirmąją, kai po netikėtai siautulingo Naujųjų sutikimo išsiruošėm pasivaikščioti Trinapolio dviračių taku. Grįžtant paaiškėjo, kad nusėdo distancinis, mašina neužsivedė, todėl iškvietėm taksi. Tirtančio Pasato vairuotojas, neatsigavęs po naujako, mobiliu koliojosi su pažįstamu dėl kažkokių kekšių, kurias jie užsisakę, bet, atrodo, negavę. Mokant, stojantis, lipant iš takso, jos bus iškritusios iš skreito.
Paskui dar skambinau į taksi firmą, klausiau – kur tau. Pirštinės buvo neblogos, odinės.Turbūt pats jas užsideda, kai eina pas kekšes.
Šiemet buvo kitokia istorija. Važiavau paimti V. iš darželio. Reliatyviai lengvai – kiek gali būti smagu važiuoti dviračiu tamsią sausio pavakarę, dulksnai dulkiant– pervažiavau prospektą. Pritvirtinau veliką ant senų, iš J.Ž. už keliasdešimt skardinių alaus išsimainytų mašininių laikiklių. Paėmiau V. ir greitai, beveik neužstrigęs kamščiuose, grįžau namo. Kad vienos pirštinės nėra, susigriebiau vakare, eidamas pasivaikščiot. Tokiom akimirkom visiškai neadekvačiai susierzinu, kad buvau toks žioplas mulkis. Apžiūrėjau spintą, mašinos vidų, paskui rūsį – Nėra. Nėra ir nėra. Nusprendžiau nuvažiuoti į Žvėryną, į tą vietą, kur ant stogo kėliau dviratį. Ten jau stovėjo Volvo, bet nei po juo, nei ant žolės žibintuvėlis nieko nerodė. Lygiai kaip šalia darželio. Nusiminęs sėdausi važiuoti atgal, bet staiga toptelėjo, kad Operos žiede, prie raudonos, buvau išlipęs pažiūrėti, ko baladojasi dviratis. Toje pačioje vietoje – valio! – pamačiau tamsią dėmę. Pirštinė buvo suplota kaip varlė, permirkusi, ant odos pilkavo padangų raštai. Pakėliau ją ir iš karto viską atleidau – kad iškrito iš kišenės, nuo manęs pabėgo, kad artimai bendravo su kitais ratuotais vyrais...
Namuose savo negailestingąją damą išploviau – atsargiai, rankomis. Ji nebuvo nutrinta nei suplyšusi. Ir tik kabindamas ant gyvatuko pamačiau vieną audringos nakties nuostolį – suknežintą dirželio segę, dirželio, kuris neatlieka jokios naudingos funkcijos ir prisiūtas grynai estetiniais sumetimais.
Ech, tas puošimosi noras! Dėl jo, tik dėl jo nukenčia.
Paskui dar skambinau į taksi firmą, klausiau – kur tau. Pirštinės buvo neblogos, odinės.Turbūt pats jas užsideda, kai eina pas kekšes.
Šiemet buvo kitokia istorija. Važiavau paimti V. iš darželio. Reliatyviai lengvai – kiek gali būti smagu važiuoti dviračiu tamsią sausio pavakarę, dulksnai dulkiant– pervažiavau prospektą. Pritvirtinau veliką ant senų, iš J.Ž. už keliasdešimt skardinių alaus išsimainytų mašininių laikiklių. Paėmiau V. ir greitai, beveik neužstrigęs kamščiuose, grįžau namo. Kad vienos pirštinės nėra, susigriebiau vakare, eidamas pasivaikščiot. Tokiom akimirkom visiškai neadekvačiai susierzinu, kad buvau toks žioplas mulkis. Apžiūrėjau spintą, mašinos vidų, paskui rūsį – Nėra. Nėra ir nėra. Nusprendžiau nuvažiuoti į Žvėryną, į tą vietą, kur ant stogo kėliau dviratį. Ten jau stovėjo Volvo, bet nei po juo, nei ant žolės žibintuvėlis nieko nerodė. Lygiai kaip šalia darželio. Nusiminęs sėdausi važiuoti atgal, bet staiga toptelėjo, kad Operos žiede, prie raudonos, buvau išlipęs pažiūrėti, ko baladojasi dviratis. Toje pačioje vietoje – valio! – pamačiau tamsią dėmę. Pirštinė buvo suplota kaip varlė, permirkusi, ant odos pilkavo padangų raštai. Pakėliau ją ir iš karto viską atleidau – kad iškrito iš kišenės, nuo manęs pabėgo, kad artimai bendravo su kitais ratuotais vyrais...
Namuose savo negailestingąją damą išploviau – atsargiai, rankomis. Ji nebuvo nutrinta nei suplyšusi. Ir tik kabindamas ant gyvatuko pamačiau vieną audringos nakties nuostolį – suknežintą dirželio segę, dirželio, kuris neatlieka jokios naudingos funkcijos ir prisiūtas grynai estetiniais sumetimais.
Ech, tas puošimosi noras! Dėl jo, tik dėl jo nukenčia.
