baigiau Johnatano Franzeno „Freedom“: labai stiprus daiktas. Tas pats kaip „Pataisose“ epinis lėtumas, daugiasiūlė, bet gerai sustyguota gyvenimų ir istorijų sampyna. Tas pats, gal net geresnis humoras, geras skirtingo amžiaus, lyties, išsilavinimo žmonių psichologijos supratimas, naujoviškos, drąsios metaforos ( tarkim, kai Patty daro sąžinės sąskaitą kaip PowerPointo prezentaciją su išrikiuotais pagal gerumą poelgiais). Platus epochos fonas, vaizduojamos pačios įvairiausios sritys; Franzenas vienodai gerai išmano krepšininkų ir ekologų, biržų maklerių, politikų ir „white trash“ gyvenimo aplinkybes, tiesiog galva neišneša, kaip jam taip išeina.
„Laisvė“ yra niūresnis romanas už pirmąjį. Politinės Amerikos perspektyvos rodomos kaip visiškai beviltiškos, o ir visas pasaulis tuojau žlugs nuo per didelio gyventojų skaičiaus ir gamtos išnaudojimo. Menas bejėgis ką nors pakeisti, kapitalizmas be vargo prarijo net ir neva maištingą roką. Ne išeitis atsiskyrėliškas gyvenimas – pasakojama, kaip vartotojiška civilizacija pasiekia pačias atkampiausias užuovėjas. Todėl nenuostabu, kad pagrindinių veikėjų palydovai yra alkoholis, kokainas, depresija.
Saldo pusėje lieka beveik vien tik seksas, ir čia Franzenas kiek persūdo. Taip, jis gerai moka pavaizduoti aistros dūrius ir geidulingas mintis, kurios kyla suaugusiems žmonėms – turbūt dažniau vyrams ( nors galvos neguldyčiau). Bet dažnai tai būna tiesiog bendras pasaulio patrauklumo pojūtis, o Franzenas jį nuolat prizūmina, parodo stambiu planu, su visom detalėm ir smulkmenom. Ir apskritai, romane matyti ryškus prieštaravimas: nors ne kartą, ypač rokerio Katzo epizoduose, seksas vaizduojamas kaip mechaniška, tuščia, jokio pasitenkinimo neteikianti kopuliacija, atsvarai Franzenas nesiūlo nieko kito kaip tik „gerą“ seksą „with the full orchestra“.
Man atrodo, Franzenas tą ir pats supranta, ir dėl to deda tiek pastangų, kad pasakojimas nesibaigtų taip, kaip atrodo logiška -- tragiškai. Bet pabaiga vis tiek truputį atsiduoda pasaka suaugusiems.
P.S. Principingas kairysis kritikas apie šeimos temą„Laisvėje“ turėtų sakyti, jog tai „fašistinis recidyvas“. Kodėl postmodernaus amžiaus rašytojas šitiek dėmesio skiria institucijai, grįstai libidą varžančiais įsipareigojimais (sutuoktiniai) ir kraujo ryšiu (tėvai –vaikai)? Kaip sakė Fredricas Jamesonas per Kapotės premijos teikimą Ajovoje, šeimos sagos šiuolaikinėje literatūroje neįmanomos, nes šeimos struktūra yra atgyvena.
„Laisvė“ yra niūresnis romanas už pirmąjį. Politinės Amerikos perspektyvos rodomos kaip visiškai beviltiškos, o ir visas pasaulis tuojau žlugs nuo per didelio gyventojų skaičiaus ir gamtos išnaudojimo. Menas bejėgis ką nors pakeisti, kapitalizmas be vargo prarijo net ir neva maištingą roką. Ne išeitis atsiskyrėliškas gyvenimas – pasakojama, kaip vartotojiška civilizacija pasiekia pačias atkampiausias užuovėjas. Todėl nenuostabu, kad pagrindinių veikėjų palydovai yra alkoholis, kokainas, depresija.
Saldo pusėje lieka beveik vien tik seksas, ir čia Franzenas kiek persūdo. Taip, jis gerai moka pavaizduoti aistros dūrius ir geidulingas mintis, kurios kyla suaugusiems žmonėms – turbūt dažniau vyrams ( nors galvos neguldyčiau). Bet dažnai tai būna tiesiog bendras pasaulio patrauklumo pojūtis, o Franzenas jį nuolat prizūmina, parodo stambiu planu, su visom detalėm ir smulkmenom. Ir apskritai, romane matyti ryškus prieštaravimas: nors ne kartą, ypač rokerio Katzo epizoduose, seksas vaizduojamas kaip mechaniška, tuščia, jokio pasitenkinimo neteikianti kopuliacija, atsvarai Franzenas nesiūlo nieko kito kaip tik „gerą“ seksą „with the full orchestra“.
Man atrodo, Franzenas tą ir pats supranta, ir dėl to deda tiek pastangų, kad pasakojimas nesibaigtų taip, kaip atrodo logiška -- tragiškai. Bet pabaiga vis tiek truputį atsiduoda pasaka suaugusiems.
P.S. Principingas kairysis kritikas apie šeimos temą„Laisvėje“ turėtų sakyti, jog tai „fašistinis recidyvas“. Kodėl postmodernaus amžiaus rašytojas šitiek dėmesio skiria institucijai, grįstai libidą varžančiais įsipareigojimais (sutuoktiniai) ir kraujo ryšiu (tėvai –vaikai)? Kaip sakė Fredricas Jamesonas per Kapotės premijos teikimą Ajovoje, šeimos sagos šiuolaikinėje literatūroje neįmanomos, nes šeimos struktūra yra atgyvena.
