Pirmą dieną nuvažiavau apsipirkti. Kur – na gi į Senukus ir į Rimi, kur daugiau?
Grįžus iš svetur, įspūdžiai visada ryškesni. Senukai, nors neseniai pastatyti, jau gerokai nušiurę. Ir tai ne tvirtų medžiagų nusidėvėjimas, liudijantis laiką, bet atgrasus pigių, laminuotų paviršių, apskaičiuoti tarnauti tik tiek ir tiek metų nušiurimas. Pardavėjų mažai, dirba kaip miegodami, pusė jų praktikantai, todėl nieko nežino, arba dar blogiau – nurodo klaidingai. O Rimi – matyt, man taip lemta, kad norėdamas ko nors paklausti, pataikau ant kurčnebylės...
Nušiurę ir žmonės. Prieštvaninės mados, nežinia iš kur, net ne iš Humanos trauktos kelnės ir miniakai, merginos klaikiais, nepatogiais kablais. Nė vieno gražaus veido, slidesnės figūros – žinau, žinau, pirmadienio popietė, Žirmūnai, ne senamiestis, bet vis tiek norisi akis paganyti. Kavos skyriuje gumą plėšriai kramtantis vyras, gal apie penkiasdešimt, ilgai mane nužiūrinėjo. Kuo aš jį sudominau? Kad plikas ir su barzda? Kad ne tą kavą renkuosi?Ne taip judu?
Stovėjau eilėje prie kasos ir klausiausi, kaip pirkėjai kalbasi tarpusavyje, su kasininke. Kitokie gestai, kitokios intonacijos – tylios, pavargusios , pranykstančios milžiniškose prekybcentrio erdvėse. Pardavėja krapštėsi su bandelėmis, vartė prekių kainininko puslapius, tarėsi su kitoms pardavėjomis. Prieš mane stovintis, tvarkingai susišukavęs ponas atsisuko į mane ir pusbalsiu ištarė „bleeee“....
Žinau šitą mintinai. Matau kiaurai drabužius ir odą, grynas sielas. Žinau, ką jie mėgsta valgyti, kur ir kaip gyvena, kokius žurnalus skaito... nes ir aš toks. Praeis kelios dienos , ir nieko nebepastebėsiu, viskas bus kasdienybė ir įprotis.
Bet nereikia. Irgi labai lietuviškas bruožas – būti „tik grįžus iš Paryžiaus“ ir dėl visko erzėti ir bambėti. Lietuviai nori būti europiečiais ne visi kartu, o patys sau, kiekvienas atskirai (kaip ta tautiečių šeimyna Tiergarteno žaidimų aikštelėje –nugirdusi, kad mano vaikai šūkaloja lietuviškai, tuojau pat pasišalino į kitą pusę. Na, kaip čia dabar, mes juk tokie unikalūs, tokie vakariečiai, su panašiais susitikti nepatogu ir gėda, gali priminti tą kraštą, tuos papročius)
Garsiai juokdamasi, holu praėjo vyrukų kompanija. Įsiklausęs į balsus supratau, kad jie juokiasi ne iš berniškos išdaigos, ne norėdami pasirodyti, bet iš juokingo pokšto. Ant juostos išdėjęs prekes, mintyse juos pasveikinau.
Grįžus iš svetur, įspūdžiai visada ryškesni. Senukai, nors neseniai pastatyti, jau gerokai nušiurę. Ir tai ne tvirtų medžiagų nusidėvėjimas, liudijantis laiką, bet atgrasus pigių, laminuotų paviršių, apskaičiuoti tarnauti tik tiek ir tiek metų nušiurimas. Pardavėjų mažai, dirba kaip miegodami, pusė jų praktikantai, todėl nieko nežino, arba dar blogiau – nurodo klaidingai. O Rimi – matyt, man taip lemta, kad norėdamas ko nors paklausti, pataikau ant kurčnebylės...
Nušiurę ir žmonės. Prieštvaninės mados, nežinia iš kur, net ne iš Humanos trauktos kelnės ir miniakai, merginos klaikiais, nepatogiais kablais. Nė vieno gražaus veido, slidesnės figūros – žinau, žinau, pirmadienio popietė, Žirmūnai, ne senamiestis, bet vis tiek norisi akis paganyti. Kavos skyriuje gumą plėšriai kramtantis vyras, gal apie penkiasdešimt, ilgai mane nužiūrinėjo. Kuo aš jį sudominau? Kad plikas ir su barzda? Kad ne tą kavą renkuosi?Ne taip judu?
Stovėjau eilėje prie kasos ir klausiausi, kaip pirkėjai kalbasi tarpusavyje, su kasininke. Kitokie gestai, kitokios intonacijos – tylios, pavargusios , pranykstančios milžiniškose prekybcentrio erdvėse. Pardavėja krapštėsi su bandelėmis, vartė prekių kainininko puslapius, tarėsi su kitoms pardavėjomis. Prieš mane stovintis, tvarkingai susišukavęs ponas atsisuko į mane ir pusbalsiu ištarė „bleeee“....
Žinau šitą mintinai. Matau kiaurai drabužius ir odą, grynas sielas. Žinau, ką jie mėgsta valgyti, kur ir kaip gyvena, kokius žurnalus skaito... nes ir aš toks. Praeis kelios dienos , ir nieko nebepastebėsiu, viskas bus kasdienybė ir įprotis.
Bet nereikia. Irgi labai lietuviškas bruožas – būti „tik grįžus iš Paryžiaus“ ir dėl visko erzėti ir bambėti. Lietuviai nori būti europiečiais ne visi kartu, o patys sau, kiekvienas atskirai (kaip ta tautiečių šeimyna Tiergarteno žaidimų aikštelėje –nugirdusi, kad mano vaikai šūkaloja lietuviškai, tuojau pat pasišalino į kitą pusę. Na, kaip čia dabar, mes juk tokie unikalūs, tokie vakariečiai, su panašiais susitikti nepatogu ir gėda, gali priminti tą kraštą, tuos papročius)
Garsiai juokdamasi, holu praėjo vyrukų kompanija. Įsiklausęs į balsus supratau, kad jie juokiasi ne iš berniškos išdaigos, ne norėdami pasirodyti, bet iš juokingo pokšto. Ant juostos išdėjęs prekes, mintyse juos pasveikinau.
