Galway Kinnell
Pusiaukelė
1
Naktį prabundu,
Skausmas mentėse.
Apstulbęs guliu po medžiais,
Kurie biškį girgžda tamsoj,
Po milžiniškais pasaulio medžiais.
Guliu ant žemės
Kaip liepsnos guli malkų šūsnyje,
Kaip sėkloje arba kiaušinėlyje glūdi įspaudas to, kas nutiks.
Myliu žemę, ir jos tamsybėse
Amžinai esu prašalaitis.
2
6 ryto. Vanduo vėl užšalo. Atitirpinau ir išsiviriau arbatos. Suvalgiau žalią kiaušinį ir paskutinį apelsiną. Atsigavęs po ilgo miego. Takas beveik nepastebimas po aštuonių colių sniego danga. 9:30 vietomis sniego iki kelių. Sustojus pailsėti, po marškiniais ima stingti prakaitas. Bet miškai pilni vėjuoto pirmųjų upeliūkščių triukšmo. 10:30 pagaliau saulė. Nuo šakų iškart pradeda tirpti sniegas, krisdamas žemyn skleidžia tiksinčius garsus. Slėniuose slūgso miglini debesys. 11:45 į pakrantę už dešimties mylių lėtai ritasi žvilgančios bangos, ryškiai mėlynos ir ramios. 12, vidurdienis. Nepaaiškinamas džiaugsmo pojūtis, lyg geros naujienos mane būtų pasiekusios tiesiogiai, apeidamos smegenis. 2 popiet. Nuo Gouldžio viršūnės pažiūrėjau atgal į Hebo slėnį[1]. Pilies uola įsmigusi į debesį. Iš slėnio pakyla vėsus gūsis: tai šviežias, žemiškas, sniego ir medžių skonio vėjas. Nepanašus į tuos transcendentinius gūsius, nuo kurių suskausta širdį. Jis neša laimę. 2:30 pasiklydau. Bandydamas aptikti genį, braidžiojau po sniegą. Iš už medžių vėl pasirodė saulė. 3:10 vis dar nerandu kelio. Šąla. Nuo aukštumos atsiveria vaizdas į PR, plikų, baltų kalvų pasaulis, banguotas, keistai susigarankšlėjęs. Virš jų – blyškus pusmėnulis. 3:45 einu pagal žemėlapį ir kompasą. Prieš minutę prašuoliavo pasibaidęs elnias, liesdamas žemę kas penkiolika ar pan. pėdų. 7:30 apsistojau nakčiai prie Alderio upelio ištakų. Sumynęs sniegą, iš šakų padariau gultą. Tamsoje užkūriau mažą lauželį. Valgiau kiaulienos su pupelėmis. Vienas, o gal keli viskio gurkšniai nudegino gerklę. Naktis labai giedra. Labai šalta. Danguje kabo tas pusmėnulis; tarp medžių viršūnių įspindo žvaigždynai. Laužas ėmė blėsti.
3
Žarijos išblėsta,
Paskutinis dūmelis plevena į viršų
Ir pranyksta tarp žvaigždžių.
Ši naktis pirmoji, kai guliu
Nukuriančioje tamsoje.
Žmogaus širdyje
Miega žalias kirminas,
Aplink save apsukęs širdį.
Vieną dieną jis susapnuos sau juodus sparnus
Ir ištrūks į juodą dangų.
Guliu čia atsimerkęs
Ir pamirštu mūsų gyvenimą.
Visa, ką matau – šita valtele be šviesų
Mes plaukiam į tuštumą
Tarp milžiniškų žvaigždžių.
Žinau, kad myliu dieną,
Saulę ant kalno, Ramųjį vandenyną –
Šviesų, vainikuotą bangomis.
Bet žinau, kad pasaulyje gyvenu tik pusiau;
Pusė mano gyvenimo priklauso laukinei tamsai.
[1] Vietovės Oregono valstijoje.
Iš Amerikos anglų kalbos vertė eLKa
Pusiaukelė
1
Naktį prabundu,
Skausmas mentėse.
Apstulbęs guliu po medžiais,
Kurie biškį girgžda tamsoj,
Po milžiniškais pasaulio medžiais.
Guliu ant žemės
Kaip liepsnos guli malkų šūsnyje,
Kaip sėkloje arba kiaušinėlyje glūdi įspaudas to, kas nutiks.
Myliu žemę, ir jos tamsybėse
Amžinai esu prašalaitis.
2
6 ryto. Vanduo vėl užšalo. Atitirpinau ir išsiviriau arbatos. Suvalgiau žalią kiaušinį ir paskutinį apelsiną. Atsigavęs po ilgo miego. Takas beveik nepastebimas po aštuonių colių sniego danga. 9:30 vietomis sniego iki kelių. Sustojus pailsėti, po marškiniais ima stingti prakaitas. Bet miškai pilni vėjuoto pirmųjų upeliūkščių triukšmo. 10:30 pagaliau saulė. Nuo šakų iškart pradeda tirpti sniegas, krisdamas žemyn skleidžia tiksinčius garsus. Slėniuose slūgso miglini debesys. 11:45 į pakrantę už dešimties mylių lėtai ritasi žvilgančios bangos, ryškiai mėlynos ir ramios. 12, vidurdienis. Nepaaiškinamas džiaugsmo pojūtis, lyg geros naujienos mane būtų pasiekusios tiesiogiai, apeidamos smegenis. 2 popiet. Nuo Gouldžio viršūnės pažiūrėjau atgal į Hebo slėnį[1]. Pilies uola įsmigusi į debesį. Iš slėnio pakyla vėsus gūsis: tai šviežias, žemiškas, sniego ir medžių skonio vėjas. Nepanašus į tuos transcendentinius gūsius, nuo kurių suskausta širdį. Jis neša laimę. 2:30 pasiklydau. Bandydamas aptikti genį, braidžiojau po sniegą. Iš už medžių vėl pasirodė saulė. 3:10 vis dar nerandu kelio. Šąla. Nuo aukštumos atsiveria vaizdas į PR, plikų, baltų kalvų pasaulis, banguotas, keistai susigarankšlėjęs. Virš jų – blyškus pusmėnulis. 3:45 einu pagal žemėlapį ir kompasą. Prieš minutę prašuoliavo pasibaidęs elnias, liesdamas žemę kas penkiolika ar pan. pėdų. 7:30 apsistojau nakčiai prie Alderio upelio ištakų. Sumynęs sniegą, iš šakų padariau gultą. Tamsoje užkūriau mažą lauželį. Valgiau kiaulienos su pupelėmis. Vienas, o gal keli viskio gurkšniai nudegino gerklę. Naktis labai giedra. Labai šalta. Danguje kabo tas pusmėnulis; tarp medžių viršūnių įspindo žvaigždynai. Laužas ėmė blėsti.
3
Žarijos išblėsta,
Paskutinis dūmelis plevena į viršų
Ir pranyksta tarp žvaigždžių.
Ši naktis pirmoji, kai guliu
Nukuriančioje tamsoje.
Žmogaus širdyje
Miega žalias kirminas,
Aplink save apsukęs širdį.
Vieną dieną jis susapnuos sau juodus sparnus
Ir ištrūks į juodą dangų.
Guliu čia atsimerkęs
Ir pamirštu mūsų gyvenimą.
Visa, ką matau – šita valtele be šviesų
Mes plaukiam į tuštumą
Tarp milžiniškų žvaigždžių.
Žinau, kad myliu dieną,
Saulę ant kalno, Ramųjį vandenyną –
Šviesų, vainikuotą bangomis.
Bet žinau, kad pasaulyje gyvenu tik pusiau;
Pusė mano gyvenimo priklauso laukinei tamsai.
[1] Vietovės Oregono valstijoje.
Iš Amerikos anglų kalbos vertė eLKa
