Lauryno Katkaus puslapis. Laurynas Katkus' website
  • senienos
  • about me / contacts
  • apie mane/ kontaktai
  • knygos ir atgarsiai
  • tekstai žiniasklaidoje
  • kritika, publicistika, pokalbiai
  • vertimai
  • Katkų literatūros draugija
  • TINKLARAŠTIS
  • svečių knyga / guestbook

Užrašai

ir kita

less is more

August 19th, 2022

19/8/2022

0 Comments

 
Dar prieš Ukrainos karą iš vieno žurnalo, kurį leidžia institucija, besirūpinanti vokišku paveldu Rytų Europoje, gavau pasiūlymą parašyti, kaip į vokišką praeitį Klaipėdos krašte žiūri lietuviai. Pasiūlymas užkabino, nes tuo ne pirmi metai domiuosi ir neblogai išmanau, tad tekstą parašiau su ugnele. Redakcija atrašė, kad tekstas jiems patiko, spausdins.
Dėl Ukrainos redagavimas persikėlė į vasarą. Ir čia prasidėjo keisti dalykai: korektūrose, kurias gavau, ne visi taisymai atitiko pradinę mintį, o kai kurie ją gana smarkiai keitė. Labiausiai užkliuvo vienas sakinys, kur rašau, [nors Klaipėdos kraštas lietuviams vis dar yra egzotika], faktas tas, kad Lietuvai jis priklauso jau beveik šimtą metu.
Komentaruose buvo pažymėta, kad išvis neaišku, ar tarybiniais laikais Lietuva egzistavo kaip tokia, o 1923 metais Lietuva juk Klaipėdos kraštą aneksavo. Atrašiau, kad aš ne istorikas ir operuoju bendrais faktais (nors, beje, iš karto po šito sakinio patikslinu, kad prieš karą padėtis Klaipėdos krašte buvo iš esmės kitokia nei po karo). Tada jie išvertė sakinį taip, kad iš būtų kalbama tik apie aneksiją. Su taisymu nesutikau. Tada jie pareiškė, kad straipsnio nespausdins -- nors jis buvo beveik baigtas maketuoti, su iliustracijomis.
Galit įsivaizduoti, kad tokia įvykių eiga mane labai apstulbino. Galvojau, kad Vokietijoje, ir ne kokiose privačiose, bet valstybinėse institucijose tokios pažiūros ir toks elgesys nebeegzistuoja. Juo labiau, kad mano tekstą peržiūrėjo ir tą sakinį cenzūravo ne žurnalo redaktorius, apie kurį negaliu pasakyti nieko blogo, o (kaip matyti iš wordinio komentarų etikečių) pats įstaigos vadovas !!
Gerai, kad toptelėjo, jog reikia pabandyti laimę kitur. Nusiunčiau tekstą Berlyno dienraščiui "Tagesspiegel", kurį skaitydavau studijuodamas FU, ir neilgai trukus gavau atsakymą, kad jis jiems tinka ir patinka, spausdins. Įskaitant ir tą baisųjį sakinį...
Prieš keletą dienų tekstas pasirodė ir internetiniu pavidalu 
Istorijos pabaiga.
Picture
0 Comments

August 18th, 2022

18/8/2022

0 Comments

 
Edinburgo Fringe įtaigiai priminė, kas yra teatro pradžia, patsai jo pamatas. Tai veiksmas gatvėje, akis į akį su žiūrovais, ne ant scenos (ar ekrane) o vienam lygyje su jais, stengiantis atkreipti jų dėmesį, užmegzti kontaktą, stebinti ir linksminti, kreiptis ir kalbinti, kad užsikabintų. Tai veiksmas čia ir dabar, jusliškoje, kūniškoje realybėje, publikai matant visas aktoriaus judesius, kimstantį balsą, vos ne uodžiant jo prakaito kvapą, sekant įspūdingus triukus ar komiškas punchline, padedant jam vaidinti, plojant (arba ne) pasibaigus epizodui, pasiduodant (arba ne) jo kvietimui įsivaizduoti, kas būtų jeigu, pažaisti vaizduotės lavinimo žaidimą „tarkim, kad“.
Savaitgalį ne tik High Street/Royal mile, kuri, savaime suprantama, yra pėsčiųjų gatvė (linkėjimai Viktoras Bachmetjevas), – visas miesto centras pilnas žonglierių, akrobatų, gatvės muzikantų, pasakorių, aktorių, kurie apsirengę iššaukiančiais kostiumais ir sukūrę akį traukiančias mizanscenas dalija skrajutes, kviečiančias į šou. Ypač nustebau, kai paėmęs keletą skrajučių supratau, jog jas dalija ne kokie samdyti žmonės, o patys tuose spektakliuose vaidinantys aktoriai – va taip, be jokios baimės, kad genijaus karūna nuo galvos nukris.
Vaidinama Edinburge kur tik įmanoma, netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, mūsų Baltijos pjesių skaitymai vyko Karališkojo Škotijos pulko kareivinėse. Britų armija Edinburge taip prisideda prie Fringe, o man kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui išėjo dviguba nauda: apžiūrėjau vietas, kur jie gyvena, tarnauja, valgo, karininkų ramovę. Keletas karininkų atėjo ir į skaitymus, o kadangi mano pjesė yra apie kariškus reikalus, džiaugiausi girdėdamas profesionalų dalykiškas pastabas ir komplimentus.
Kas rytą palei reklaminiais plakatais nukabinėtas tvoras pereidavau Meadows, kuriuose ant žolės čilino jaunimas (vasara karšta kaip niekad, sakė mano renginio organizatorius Harry, net 24 ar 25 laipsniai) ir įsiliedavau į linksmą, atsipalaidavusią publiką, kuri nesidrovi aktoriaus kalbinama, nesibijo reaguoti, kuri baigiantis pasirodymui, nepasprunka kaip čiurliai į visas puses, kad nereiktų mokėti (Beje, vaidintojams aukoti galima ne tik grynais – beveik visi performeriai apsirūpinę lapais su QR kodu). Publika čia atkeliavusi iš visos Jungtinės Karalystės (rugpjūtį  nakvynės kainos pakyla kelis kartus) ir iš viso pasaulio – sprendžiant pagal išvaizdą ir kalbas, daugiausia iš Vokietijos, JAV ir Ispanijos.
Apimtas pavydo, pradėjau galvoti, kur Lietuvoje paskutinį kartą mačiau kažką panašaus, ir pasukęs galvą, pasakiau sau, kad gal tiktai Kaziuko mugėj, kur prieš keletą metų pamėginta grįžti prie ištakų ir šalia prekybinės dalies atsirado įvairių meninių gigų – bet ir tai tik iš dalies.
Dar prisiminiau „Life“ festivalį, bet jis vyko labai seniai,  gūdžiais 90-iniais...
Ar ne todėl, pagalvojau, dabartinis mūsų teatro gyvenimas neretai atrodo vienpusis, burbulinis, prislėgtas nuspėjamų koncepcijų ir nešokiruojančio šokiravimo? Kaip jis nebus vienpusis, jeigu vaikšto tik viena koja, jeigu atsitveria nuo gatvės, glaudaus sąlyčio, grįžtamojo ryšio? Ar nėra taip, kad gaiviausios paskutinių metų teatrinės iniciatyvos atsirado būtent iš tokio atsako – atsako į būtent čia ir dabar kylančią užklausą, nesimaivančio atsako, kuris nenustoja būti teatru ir nepretenduoja būti tikrove, socialiniu tyrimu ir dar kuo nors?
0 Comments

August 18th, 2022

18/8/2022

0 Comments

 
Parašysiu apie Kultūros tarybos paskirstytą finansavimą literatūrai, katras susilaukė viešų abejonių ir kritikos, visų pirma dėl Rėzos poezijos vertimo nefinansavimo.
[Dėmesio – ilgas tekstas]
Pirmiausia – klausimai ir problemos tikrai realūs, ir gerai, kad apie tai viešai šnekama.
Bet iš karto pasakysiu, kad nemanau, kad tam būtina naudoti tokį emocingą žodyną. Žinau, kokie jausmai užplūsta sužinojus neigiamą sprendimą, pačiam ne kartą teko tą patirt. Bet kalbėti apie „atvirą pasityčiojimą“ ir panašiai, kaip fb rašė Palmira Mikenaitė -- na, nereikia...
Šitai išprovokuoja tik dar smarkesnius pykčius – galit pasižiūrėt komentaruose ( https://www.facebook.com/antanas.aj/posts/pfbid0CWgeAvfc8J7u7rjU8MfwsqM2UPVdw9kGsdU34vurCwiJ8U2inEUqDBtnwamkxZ7nl,) ten į diskusiją įsijungusieji įsimėtė gėdom , „pinigų plovimu“ ir kitokiais plūdimaisis (taip, kad betrūko tik „kultūros genocido“).
Ir šitokio „emocinio sniego kamuolio“ fenomenas, beje, visuotinė tendencija.
Spėju, jog galvojama taip: jei nešauksi, kalbėsi ramiai, tuomet tavęs niekas neišgirs, o jei išgirs, tai nuleis negirdom. Bet net jei tai turi tam tikro pagrindo, akivaizdu, kad šaukimo rezultatas greičiausiai bus priešingas – t.y. žmonėms ar insitucijoms, kuriems tai adresuojama, tikrai nepridės noro žiūrėti ir svarstyti reikalą.
(Juo labiau, kad vis emocingiau kalbėdami tuoj prieisim apatijos tašką, kai niekas nebereaguos net į drastiškiausius pareiškimus – ir galbūt kaip tik tada, kai jie atitiks tikrovę).
Juo labiau, kad tai neadekvatu, nes niekas nesiekia sąmoningai pažeminti tos ar kitos paraiškos. Esu kartą ekspertavęs KT, o kelis kartus SRTF konkursus, ir galiu pasakyti, kas jau ir anksčiau, ir šitam kivirče sakyta (bet vis tiek ne visiems daeina ) – kad tai kolektyvinis ir kelių pakopų sprendimas, kurio galutinis rezultatas ne kartą nustebina ir pačius ekspertus. Be to, kultūros srityje KT yra glaudžiausią kontaktą su savo auditorija turinti įstaiga, kuri ne tik atsiliepia į signalus, bet atsižvelgdama į juos tobulina savo veiklą. Užtenka palygint jos veiklą pastaraisiais metais su kitais fondais (arba ir kai kuriom kūrybinėm sąjungom – tiek to, pirštais nerodysim :)) – ir pasidarys akivaizdu.
Vis dėlto kilusį triukšmą laikau naudingu.
Kokios mintys kyla peržiūrėjus literatūros konkurso rezultatus ir įvairių pusių komentarus?
Pirmasis įspūdis – kad net ir patiems ekspertams nėra iki galo aišku, kokie yra šitos srities prioritetai – be tų bendriausių vertės ar sklaidos kriterijų. Štai Rusijai užpuolus Ukrainą, KT paskelbė prioritetu Ukrainos kultūros ir ukrainiečių menininkų rėmimą. Sąraše matom, kad paremta ukrainiečių poezijos rinktinė, bet taip pat – kad ukrainiečių rašytojų Jurijaus Andruchovyčiaus ir Sofijos Andruchovyč romanų vertimai neparemti, be to, gavę gana neaukštus balus. Gerai, kad leidžiame poeziją, bet jeigu KT yra svarbi sklaida, tai atrodo jog romanai (be to, tikrai žymių, visoje Europoje žinomų šiuolaikinių autorių,) turi šansų pasiekti didesnę auditoriją negu poezija? (apie taip pat neparemtą filosofo Skovorodos vertimų rinktinę pakomentuot negaliu, tiesiog nežinau nei autoriaus, nei konteksto)
Taigi matyti, kad ekspertai prieš sėsdami vertinti turi būti supažindinti su konkrečiais prioritetais (bent jau „mano“ laiku to nebuvo, o kaip dabar? )
Kita vertus, sklaida gali būti ir tokia, kad knyga atsiperka, ir parama nėra būtina. Štai paremtas Rachel Cusk romanas„Kontūrai“ . Rachel Cusk yra populiari britų romanistė, ir norisi klausti, ar knygos neišeitų išleisti ir šiaip? Dar daugiau abejonių kyla užmetus akį į šių metų I etapo konkursą ir išvydus, kad ten parama suteikta kitam Cusk romanui „Atsarginis gyvenimas“. Ar tikrai ši rašytoja tokia reikšminga, kad reikia paremti du romanus iš eilės?
Šiuo atveju, panašu, nesuveikė „institucinė atmintis“ – tai yra, nepasižiūrėta į ankstesnius KT sprendimus.
Angliškai rašoma literatūra šiandien dominuoja visame pasaulyje, susilaukia didžiausio skaitytojų dėmesio.Todėl jos atveju reikėtų kelti minėtą klausimą: kurias knygas remti, o kurios gali funkcionuoti ir be paramos? Pavyzdys iš pirmo konkurso – Bobo Dylano memuarai. Negi jų vertimas labai komplikuotas, negi jų neišpirks pasaulinės šlovės roko žvaigždės gerbėjai?... taip, Dylanas yra literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bet ją gavo juk ne už šituos memuarus.
Jei būtų mano valia, didesnį prioriteta skirčiau šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Be abejo, ekspertai ir taryba turi savo argumentų, bet vis tiek man keista matyti, kad paramos negavo tokių rašytojų kaip G. Kazlauskaitės. V.Kulvinskaitės, M.Kvietkausko knygos (miniu pirmuosius užkliuvusius vardus, o jų yra daugiau). Juo labiau, kad nesu tikras, ar nė vienas iš paremtų pasaulio rašytojų vertimų negavo paramos iš atitinkamų šalių institutų. O lietuviškos knygos jokios paramos iš kitur tikėtis negali.
Prieinu prie atvejo, nuo kurio viskas prasidėjo – Liudviko Rėzos eilėraščių, verstų Antano Jonyno. Čia mano nuomonė dvilypė. Viena vertus, Rėzos nuopelnai lietuvių literatūrai ir jos sklaidai neabejotini. Tačiau vokiškai parašytos paties Rėzos eilės į jokias literatūros istorijas neįeina; net ir Vikipedijoj jis apibūdinamas ne kaip rašytojas, o kaip teologas. Taigi vertimą tikrai reikėtų išleisti su parama, bet ar Kultūros tarybos? Man atrodo, kad (mokslinė) leidykla, leidžianti Rėzos palikimą, turėjo kreiptis į Mokslo tarybą, kurios kompetencijoje būtent tokie istoriniai-filologiniai leidiniai – juo labiau, kad kiek supratau, vertimai norimi leisti ne „pliki“, o su mokslingais paaiškinimais, įvadiniu žodžiu ir taip toliau.
Tačiau KT čia irgi turėjo šio to imtis – tai yra, dar iki ekspertinio vertinimo nurodyti, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Žodžiu, metus anaiptol ne įdėmiausią žvilgsnį matyti, kad tobulintinų dalykų yra nemažai. Dar paminėčiau tai, kad vertinime pramaišiui eina ir leidybiniai projektai, ir kultūrinės žiniasklaidos, ir literatūros sklaidos projektai. Apie tai jau nemažai kalbėta, galbūt ateinančiame konkurse jie bus atskirti. Geriau turėtų būti informuojami ekspertai, aiškiau reglamentuojamas jų darbas.
Bet užuot dėsčius pastabas, ir laukiant, kad kai kurios iš jų bus kada nors įgyvendintos, lengviau eiti kitu keliu – nieko nesvarstyti ir nesiūlyti, o tik sarkastiškai dejuoti, kad anoniminė biurokratija baigia nužudyti literatūrą ir kultūrą.
Kaip nemažai druskos šitam bare suvalgęs, pasakysiu šitaip: sutinku, biurokratinis ekspertavimas, konkursinis finansavimas ir t.t. yra labai blogas kultūros rėmimo būdas.
Tik visi kiti dar blogesni.
0 Comments
         ŽIVATAS MANO: 

    LK gimė Vilniuje, gyvena Vilniuje.  Gyveno Dzeržinskynėje, Žvėryne, dar kartą Žvėryne, dabar gyvena Antakalnyje. 

    LK studijavo filologiją Lietuvoje, Anglijoje ir Vokietijoje.

    LK gyvena su filologe. Nemažoje šeimoje. 

    LK metus praleido Solitudės (Vienumos) pilyje Švabijoje. 

    LK verčia gerą literatūrą iš anglų ir vokiečių,  rečiau – iš ispanų ir rusų. 

    LK kartais rašo esė ir komentarus, kuriuos spausdina 15min.lt, 
     
    Šiaurės Atėnuose  ir kitur. 

    LK važinėja dviračiu. 

    LK mėgsta rašytojus, branginančius žodį, krapštytis sodyboje, kantičkas, FB, riedučius ir cheresą. 

    LK nemėgsta televizijos, snobų, chamų ir svajoklių, žiemos be sniego.

    LK rašo rūsyje.

     
    RAKTAŽODŽIAI

    All
    Adam Zagajewski
    Amerika
    Barokas
    Baronkos (beigeliai)
    Berlin
    Bikinis
    Bukareštas
    Claudia Sinnig
    D.Kuolys
    Filologų Diskusijos
    Jose Manuel Prieto
    Kariuomenė
    Kaziuko Mugė
    Kelionė
    Kuba
    Limerikas
    Literatų Kalvė
    Literatūros Programa Mokykloms
    Marquez
    Martinaitis
    Natas Kaupas
    Niliūnas
    Peter Sirr
    Poezijos Pavasaris
    Sietynas
    Stalino Teroras
    Tarybinė Nostalgija
    Tom Schulz
    Vilniaus Universitetas
    Vilnius
    Violeta Kelertienė
    V.VLandsbergis
    Žiemos Teologija

    Archives

    August 2022
    December 2021
    November 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    November 2019
    August 2019
    May 2019
    February 2019
    August 2018
    June 2018
    October 2017
    September 2017
    March 2017
    February 2017
    October 2016
    September 2016
    March 2016
    June 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    October 2013
    September 2013
    August 2013
    July 2013
    June 2013
    May 2013

Powered by Create your own unique website with customizable templates.