Lauryno Katkaus puslapis. Laurynas Katkus' website
  • senienos
  • about me / contacts
  • apie mane/ kontaktai
  • knygos ir atgarsiai
  • tekstai internete
  • kritika, publicistika, pokalbiai
  • vertimai
  • Katkų literatūros draugija
  • TINKLARAŠTIS
  • svečių knyga / guestbook

Užrašai

ir kita

less is more

Apie Kaupinio Nova Lituania

23/11/2020

0 Comments

 
Apie Kaupinio Nova Lituania
 
 
Filmo protagonistai iš esmės vienodi –  tai įsitempę ir korektiški,   nuolatos susirūpinę ir kenčiantys “inteligentai”. Jų emocijos pasireiškia tik nuvalkiotais   būdais – nervingu rūkymu, trūkčiojančia kalba ir skausmingai sustingusiu veidu,  tuo metu kramtant arba gurkšnojant iš baltų puodukų.  Nei balso pakelti, nei gestikuliuoti, nei pajuokauti, nei nusikeikti jie negali;  negali netgi nusišypsoti. Nei vyrai, nei moterys.
Kontrastai , meldžiamieji, kontrastai kine!
Smarkiausias Šalčio veiksmas, didžiausias protrūkis – tai žmoną paveržti besibaudžiančiam konkurentui Antanui (akt. R.Jasiulionis) pasiūlyti buterbrodžiukų ir išeiti. Labai drąsu. Servaus – kelionė prie jūros ir pasivažinėjimas automobiliu po smėlį. Beje, tas pats motyvas – pirmą kartą brandžiame gyvenime pamatoma jūra – yra ir filme „Beldžiant į dangaus vartus“, tad galite palyginti jų emocinę ir dramatinę  energiją.
Amato lygmenyje čia akivaizdus įspaudas aliuzijomis ir potekstėmis besimėgaujančios vaidybos mokyklos,   kartais vadinamos psichologine, kartais poetine (klaidingai).   Tarybiniais laikais šitą stilistiką, kurią neabejotinai paveikė cenzūros faktas, taip pat, matyt, čechoviškai-hemingvėjiškas “ledkalnio viršūnės” principas,  puoselėjo nemaža dalis mūsų kino (ir teatro) kūrėjų. Bet keisčiausia, kad pasikeitus santvarkoms, ji, rodos,  tapo dar įtakingesnė, bent jau tarp „arthauzinės“ krypties režisierių ir aktorių.  Nova Lituania čia tik vienas pavyzdys iš daugelio; jos paveikumą rodo ir filmai, kurie siekia  sukurti kitokią kino kalbą – pavyzdžiui,  Jonyno “Nematoma”, iš pradžių pildantis pažadą, bet  paskui atkrintantis  į užuominų  užuominas  ir nebylius kentėjimus.  
Toliau –  kaip apibūdinsime centrinę Kaupinio filmo figūrą, Gruodį? –  kaip gi kitaip , jei ne kaip  viską vardan tikslo paaukojantį idealistą, jei ne  žmonių nesuprastą „svajoklį“. Šitam  vaizdiniui - piktžolei jaučiu priešiškumą dar nuo mokyklos laikų. Na, jei Gruodžio „atsarginės Lietuvos“ svajonė  būtų perteikta kinematografiškai ar bent vizualiai, gal dar kaip nors sueitų. Bet neskaitant žemėlapio pradžioj ir neryškių kelionių nuotraukų pabaigoj, juostoje  dominuoja žodžiai, aiškinimai, skaičiai. Be abejo, visai be to  neapsieisi, bet neįvaizdinti esminio motyvo  reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi kinas.
Toliau – kokia ta šalis, kurią išgelbėti siekia Gruodis? Kokia ta tauta (ne valdžia,  kuri, kaip suprantam, yra autoritarinė ir marazmatiška)?  Šalis – tuščia. Tautos filme nėra. Bene vienintelis jos gyvybės ženklas --- moderniški Kauno interjerai.  Bet jie nėra pakankama priežastis pajusti empatiją Gruodžiui,   pergyventi dėl jo sumanymo sėkmės – interjerai niekur neemigruos.  Įsitraukti į istoriją žiūrovas galėtų tik tada, jei pamatytų, kieno egzistencijai gresia pavojus – simpatiškus, gabius žmones, kūrusius šiuolaikišką Lietuvą anapus autoritarizmo:  kad ir tų  interjerų autorius, kad ir tuos iniciatyvius „agronomus, mokytojus“, kuriuos Gruodis siūlo evakuoti pirmiausia, kad ir bet kokius lietuviškus, žydiškus ar lenkiškus tipažus  (Čia praverstų flashbackas į Gruodžio praeitį, apie kurią filmas tyli)
Bet žmones matome beveik vien tik santykyje su Prezidentu. Tai įšventinimo į karininkus ritualą tiksliai kartojantys kariūnai, paklusnūs,  autistiški studentai, veikiau primenantys LTSR laikus, taip pat keli personažai-funkcijos, kurie a) nesupranta Gruodžio idėjų  b) daugiau mažiau taikosi prie  valdžios.
Galimas kontrargumentas – „aukso amžiaus“ aura palikta potekstėje, nes apie tai mes jau žinome (vėl tos potekstės!) Mes  gal ir žinome (nors tikrai ne dauguma), o kaip kitatautis žiūrovas? Bet ir žinantiems  privalu priminti, nes čia  juk ne akademinis referatas.  
Toliau – filmas įtaigoja, kad  Lituania Antiqua žlunga ir  dėl išorinių (agresyvūs kaimynai), ir dėl vidinių (valdžia) faktorių. Išorinis pavojus pateikiamas vien tik netiesiogiai – atpasakojimais, radijo ir spaudos pranešimais, žodžiu... Blankūs lenkiški (susišaudymas pasienyje, ultimatumas) ir vokiški (iš Klaipėdos išsikraustyti turėjusi LT kariuomenė) epizodai nesukuria  jokio grėsmės pojūčio;  šaltuku alsuoja tik pasakojimas apie „derybas“ Kremliuje, kurį laikau geriausiu filmo epizodu. O, kad filmas būtų juo prasidėjęs!
Bejėgiškos, neveiklios valdžios linija išraiškingesnė, ne visa pasislėpusi užuominose. Ir originalesnė:  kada gi paskutinį kartą mūsų kinematografija, o ir dramaturgija bandė  kalbėti apie galios prigimtį,  valdžios formas?  Bet vėlgi – paikas prezidentas, konvejeriu rėžiantis tuščias kalbas, pataikūniški valdiniai  – motyvų ieškota nepernelyg smarkiai.  Jie būtų daug tvirčiau įžeminti, jei sietųsi su personažų vidiniu konfliktu ir kaita. Bet visi  trys protagonistai – Prezidentas, Servus ir Gruodis – taip ir nepasikeičia. Vienintelis Servus, lyg ir patikėjęs Gruodžio idėja ir galiausiai mėginantis organizuoti valstybės perversmą, atrodo, siūlo kitą galimybę. Tačiau  neišvystytas, nukirstas perversmo epizodas tik patvirtina, kad jis liko toks pats –  susivaržęs, nelaisvas, netikintis sumanymo sėkme.
Šeimyninė linija naujų štrichų bendram paveikslui neprideda.
Ir dar apie „inteligentiškumą“. Negi emocinis šaltumas, flegmatiška raiška yra lietuviško būdo konstanta? Tarp pažįstamų, tarp įvairiose srityse figūruojančių žmonių matome  tokio būdo atstovų, tačiau jie tikrai nedominuoja. Dauguma tų,  kuriuos laikome inteligentais, ir tų, kurių  jiems nepriskiriame, yra pakankamai ekspresyvūs žmonės.  Bet kine kažkodėl yra atvirkščiai.
Bet gal tai tiesa  „smetoniškų inteligentų“ atveju? – Net ir greitas žvilgsnis į ano meto kultūros istoriją parodys, kad spalvingų  charakterių ir  aistrų, detalių ir istorijų netrūko  ir anuomet.  Apibūdinimas „Pabaltijo italai“ neateina iš niekur.  
(Be to, net ir santūrus žmogus, gyvenantis  dvasinį gyvenimą, suranda įtikinamų būdų išreikšti savo emocijas; todėl kartais atrodo, kad tokiu būdu tiesiog pridengiama bemintystė)
 
 Būsiu paskutinis, kuris pasakys, kad  klausimas – kas yra inteligentas Lietuvoje? – yra beprasmis.  Ir nors šiandien inteligentiškumo kaip kultūrinės ir moralinės misijos samprata, dažnai, nors ne visad pasireiškianti perdėta savidiscipina, moraliniu pedantizmu ir t.t. --  kelia įtampų ir konfliktų,  ar atrodo neadekvati,  ji  glūdi   mūsų tapatybės pamatuose, todėl plačiau mąstantys menininkai anksčiau ar vėliau turės  su ja pasigalynėti. Kaupinio sumanymas liudija, kad jis yra vienas tų, kurie mėgina žiūrėti  plačiau. Gaila, kad Nova Lituania ieškojimai užstringa ties nuo tarybinių laikų nepakitusiu  vaizdiniu, kuris iš tiesų  yra  inteligento figūros  – visų pirma istorinės, bet netiesiogiai ir dabartinės  – karikatūra.
Kita vertus, kaži ar galime reikalauti novatoriškų įžvalgų  iš kino – meno rūšies, kuri  yra  priklausoma nuo egzistuojančių  kultūrinių stereotipų – jei šią temą ignoruoja  mūsų rašytojai, intelektualai,  filosofai.
 
O ieškantiems temperamento lietuviškame kine kolei kas teks pasitenkinti  Zero...
​
0 Comments
         ŽIVATAS MANO: 

    LK gimė Vilniuje, gyvena Vilniuje.  Gyveno Dzeržinskynėje, Žvėryne, dar kartą Žvėryne, dabar gyvena Antakalnyje. 

    LK studijavo filologiją Lietuvoje, Anglijoje ir Vokietijoje.

    LK gyvena su filologe. Nemažoje šeimoje. 

    LK metus praleido Solitudės (Vienumos) pilyje Švabijoje. 

    LK verčia gerą literatūrą iš anglų ir vokiečių,  rečiau – iš ispanų ir rusų. 

    LK kartais rašo esė ir komentarus, kuriuos spausdina 15min.lt, 
     
    Šiaurės Atėnuose  ir kitur. 

    LK važinėja dviračiu. 

    LK mėgsta rašytojus, branginančius žodį, krapštytis sodyboje, kantičkas, FB, riedučius ir cheresą. 

    LK nemėgsta televizijos, snobų, chamų ir svajoklių, žiemos be sniego.

    LK rašo rūsyje.

     
    RAKTAŽODŽIAI

    All
    Adam Zagajewski
    Amerika
    Barokas
    Baronkos (beigeliai)
    Berlin
    Bikinis
    Bukareštas
    Claudia Sinnig
    D.Kuolys
    Filologų Diskusijos
    Jose Manuel Prieto
    Kariuomenė
    Kaziuko Mugė
    Kelionė
    Kuba
    Limerikas
    Literatų Kalvė
    Literatūros Programa Mokykloms
    Marquez
    Martinaitis
    Natas Kaupas
    Niliūnas
    Peter Sirr
    Poezijos Pavasaris
    Sietynas
    Stalino Teroras
    Tarybinė Nostalgija
    Tom Schulz
    Vilniaus Universitetas
    Vilnius
    Violeta Kelertienė
    V.VLandsbergis
    Žiemos Teologija

    Archives

    August 2022
    December 2021
    November 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    November 2019
    August 2019
    May 2019
    February 2019
    August 2018
    June 2018
    October 2017
    September 2017
    March 2017
    February 2017
    October 2016
    September 2016
    March 2016
    June 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    October 2013
    September 2013
    August 2013
    July 2013
    June 2013
    May 2013

Powered by Create your own unique website with customizable templates.