Parašysiu apie Kultūros tarybos paskirstytą finansavimą literatūrai, katras susilaukė viešų abejonių ir kritikos, visų pirma dėl Rėzos poezijos vertimo nefinansavimo.
[Dėmesio – ilgas tekstas]
Pirmiausia – klausimai ir problemos tikrai realūs, ir gerai, kad apie tai viešai šnekama.
Bet iš karto pasakysiu, kad nemanau, kad tam būtina naudoti tokį emocingą žodyną. Žinau, kokie jausmai užplūsta sužinojus neigiamą sprendimą, pačiam ne kartą teko tą patirt. Bet kalbėti apie „atvirą pasityčiojimą“ ir panašiai, kaip fb rašė Palmira Mikenaitė -- na, nereikia...
Šitai išprovokuoja tik dar smarkesnius pykčius – galit pasižiūrėt komentaruose ( https://www.facebook.com/antanas.aj/posts/pfbid0CWgeAvfc8J7u7rjU8MfwsqM2UPVdw9kGsdU34vurCwiJ8U2inEUqDBtnwamkxZ7nl,) ten į diskusiją įsijungusieji įsimėtė gėdom , „pinigų plovimu“ ir kitokiais plūdimaisis (taip, kad betrūko tik „kultūros genocido“).
Ir šitokio „emocinio sniego kamuolio“ fenomenas, beje, visuotinė tendencija.
Spėju, jog galvojama taip: jei nešauksi, kalbėsi ramiai, tuomet tavęs niekas neišgirs, o jei išgirs, tai nuleis negirdom. Bet net jei tai turi tam tikro pagrindo, akivaizdu, kad šaukimo rezultatas greičiausiai bus priešingas – t.y. žmonėms ar insitucijoms, kuriems tai adresuojama, tikrai nepridės noro žiūrėti ir svarstyti reikalą.
(Juo labiau, kad vis emocingiau kalbėdami tuoj prieisim apatijos tašką, kai niekas nebereaguos net į drastiškiausius pareiškimus – ir galbūt kaip tik tada, kai jie atitiks tikrovę).
Juo labiau, kad tai neadekvatu, nes niekas nesiekia sąmoningai pažeminti tos ar kitos paraiškos. Esu kartą ekspertavęs KT, o kelis kartus SRTF konkursus, ir galiu pasakyti, kas jau ir anksčiau, ir šitam kivirče sakyta (bet vis tiek ne visiems daeina ) – kad tai kolektyvinis ir kelių pakopų sprendimas, kurio galutinis rezultatas ne kartą nustebina ir pačius ekspertus. Be to, kultūros srityje KT yra glaudžiausią kontaktą su savo auditorija turinti įstaiga, kuri ne tik atsiliepia į signalus, bet atsižvelgdama į juos tobulina savo veiklą. Užtenka palygint jos veiklą pastaraisiais metais su kitais fondais (arba ir kai kuriom kūrybinėm sąjungom – tiek to, pirštais nerodysim :)) – ir pasidarys akivaizdu.
Vis dėlto kilusį triukšmą laikau naudingu.
Kokios mintys kyla peržiūrėjus literatūros konkurso rezultatus ir įvairių pusių komentarus?
Pirmasis įspūdis – kad net ir patiems ekspertams nėra iki galo aišku, kokie yra šitos srities prioritetai – be tų bendriausių vertės ar sklaidos kriterijų. Štai Rusijai užpuolus Ukrainą, KT paskelbė prioritetu Ukrainos kultūros ir ukrainiečių menininkų rėmimą. Sąraše matom, kad paremta ukrainiečių poezijos rinktinė, bet taip pat – kad ukrainiečių rašytojų Jurijaus Andruchovyčiaus ir Sofijos Andruchovyč romanų vertimai neparemti, be to, gavę gana neaukštus balus. Gerai, kad leidžiame poeziją, bet jeigu KT yra svarbi sklaida, tai atrodo jog romanai (be to, tikrai žymių, visoje Europoje žinomų šiuolaikinių autorių,) turi šansų pasiekti didesnę auditoriją negu poezija? (apie taip pat neparemtą filosofo Skovorodos vertimų rinktinę pakomentuot negaliu, tiesiog nežinau nei autoriaus, nei konteksto)
Taigi matyti, kad ekspertai prieš sėsdami vertinti turi būti supažindinti su konkrečiais prioritetais (bent jau „mano“ laiku to nebuvo, o kaip dabar? )
Kita vertus, sklaida gali būti ir tokia, kad knyga atsiperka, ir parama nėra būtina. Štai paremtas Rachel Cusk romanas„Kontūrai“ . Rachel Cusk yra populiari britų romanistė, ir norisi klausti, ar knygos neišeitų išleisti ir šiaip? Dar daugiau abejonių kyla užmetus akį į šių metų I etapo konkursą ir išvydus, kad ten parama suteikta kitam Cusk romanui „Atsarginis gyvenimas“. Ar tikrai ši rašytoja tokia reikšminga, kad reikia paremti du romanus iš eilės?
Šiuo atveju, panašu, nesuveikė „institucinė atmintis“ – tai yra, nepasižiūrėta į ankstesnius KT sprendimus.
Angliškai rašoma literatūra šiandien dominuoja visame pasaulyje, susilaukia didžiausio skaitytojų dėmesio.Todėl jos atveju reikėtų kelti minėtą klausimą: kurias knygas remti, o kurios gali funkcionuoti ir be paramos? Pavyzdys iš pirmo konkurso – Bobo Dylano memuarai. Negi jų vertimas labai komplikuotas, negi jų neišpirks pasaulinės šlovės roko žvaigždės gerbėjai?... taip, Dylanas yra literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bet ją gavo juk ne už šituos memuarus.
Jei būtų mano valia, didesnį prioriteta skirčiau šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Be abejo, ekspertai ir taryba turi savo argumentų, bet vis tiek man keista matyti, kad paramos negavo tokių rašytojų kaip G. Kazlauskaitės. V.Kulvinskaitės, M.Kvietkausko knygos (miniu pirmuosius užkliuvusius vardus, o jų yra daugiau). Juo labiau, kad nesu tikras, ar nė vienas iš paremtų pasaulio rašytojų vertimų negavo paramos iš atitinkamų šalių institutų. O lietuviškos knygos jokios paramos iš kitur tikėtis negali.
Prieinu prie atvejo, nuo kurio viskas prasidėjo – Liudviko Rėzos eilėraščių, verstų Antano Jonyno. Čia mano nuomonė dvilypė. Viena vertus, Rėzos nuopelnai lietuvių literatūrai ir jos sklaidai neabejotini. Tačiau vokiškai parašytos paties Rėzos eilės į jokias literatūros istorijas neįeina; net ir Vikipedijoj jis apibūdinamas ne kaip rašytojas, o kaip teologas. Taigi vertimą tikrai reikėtų išleisti su parama, bet ar Kultūros tarybos? Man atrodo, kad (mokslinė) leidykla, leidžianti Rėzos palikimą, turėjo kreiptis į Mokslo tarybą, kurios kompetencijoje būtent tokie istoriniai-filologiniai leidiniai – juo labiau, kad kiek supratau, vertimai norimi leisti ne „pliki“, o su mokslingais paaiškinimais, įvadiniu žodžiu ir taip toliau.
Tačiau KT čia irgi turėjo šio to imtis – tai yra, dar iki ekspertinio vertinimo nurodyti, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Žodžiu, metus anaiptol ne įdėmiausią žvilgsnį matyti, kad tobulintinų dalykų yra nemažai. Dar paminėčiau tai, kad vertinime pramaišiui eina ir leidybiniai projektai, ir kultūrinės žiniasklaidos, ir literatūros sklaidos projektai. Apie tai jau nemažai kalbėta, galbūt ateinančiame konkurse jie bus atskirti. Geriau turėtų būti informuojami ekspertai, aiškiau reglamentuojamas jų darbas.
Bet užuot dėsčius pastabas, ir laukiant, kad kai kurios iš jų bus kada nors įgyvendintos, lengviau eiti kitu keliu – nieko nesvarstyti ir nesiūlyti, o tik sarkastiškai dejuoti, kad anoniminė biurokratija baigia nužudyti literatūrą ir kultūrą.
Kaip nemažai druskos šitam bare suvalgęs, pasakysiu šitaip: sutinku, biurokratinis ekspertavimas, konkursinis finansavimas ir t.t. yra labai blogas kultūros rėmimo būdas.
Tik visi kiti dar blogesni.
[Dėmesio – ilgas tekstas]
Pirmiausia – klausimai ir problemos tikrai realūs, ir gerai, kad apie tai viešai šnekama.
Bet iš karto pasakysiu, kad nemanau, kad tam būtina naudoti tokį emocingą žodyną. Žinau, kokie jausmai užplūsta sužinojus neigiamą sprendimą, pačiam ne kartą teko tą patirt. Bet kalbėti apie „atvirą pasityčiojimą“ ir panašiai, kaip fb rašė Palmira Mikenaitė -- na, nereikia...
Šitai išprovokuoja tik dar smarkesnius pykčius – galit pasižiūrėt komentaruose ( https://www.facebook.com/antanas.aj/posts/pfbid0CWgeAvfc8J7u7rjU8MfwsqM2UPVdw9kGsdU34vurCwiJ8U2inEUqDBtnwamkxZ7nl,) ten į diskusiją įsijungusieji įsimėtė gėdom , „pinigų plovimu“ ir kitokiais plūdimaisis (taip, kad betrūko tik „kultūros genocido“).
Ir šitokio „emocinio sniego kamuolio“ fenomenas, beje, visuotinė tendencija.
Spėju, jog galvojama taip: jei nešauksi, kalbėsi ramiai, tuomet tavęs niekas neišgirs, o jei išgirs, tai nuleis negirdom. Bet net jei tai turi tam tikro pagrindo, akivaizdu, kad šaukimo rezultatas greičiausiai bus priešingas – t.y. žmonėms ar insitucijoms, kuriems tai adresuojama, tikrai nepridės noro žiūrėti ir svarstyti reikalą.
(Juo labiau, kad vis emocingiau kalbėdami tuoj prieisim apatijos tašką, kai niekas nebereaguos net į drastiškiausius pareiškimus – ir galbūt kaip tik tada, kai jie atitiks tikrovę).
Juo labiau, kad tai neadekvatu, nes niekas nesiekia sąmoningai pažeminti tos ar kitos paraiškos. Esu kartą ekspertavęs KT, o kelis kartus SRTF konkursus, ir galiu pasakyti, kas jau ir anksčiau, ir šitam kivirče sakyta (bet vis tiek ne visiems daeina ) – kad tai kolektyvinis ir kelių pakopų sprendimas, kurio galutinis rezultatas ne kartą nustebina ir pačius ekspertus. Be to, kultūros srityje KT yra glaudžiausią kontaktą su savo auditorija turinti įstaiga, kuri ne tik atsiliepia į signalus, bet atsižvelgdama į juos tobulina savo veiklą. Užtenka palygint jos veiklą pastaraisiais metais su kitais fondais (arba ir kai kuriom kūrybinėm sąjungom – tiek to, pirštais nerodysim :)) – ir pasidarys akivaizdu.
Vis dėlto kilusį triukšmą laikau naudingu.
Kokios mintys kyla peržiūrėjus literatūros konkurso rezultatus ir įvairių pusių komentarus?
Pirmasis įspūdis – kad net ir patiems ekspertams nėra iki galo aišku, kokie yra šitos srities prioritetai – be tų bendriausių vertės ar sklaidos kriterijų. Štai Rusijai užpuolus Ukrainą, KT paskelbė prioritetu Ukrainos kultūros ir ukrainiečių menininkų rėmimą. Sąraše matom, kad paremta ukrainiečių poezijos rinktinė, bet taip pat – kad ukrainiečių rašytojų Jurijaus Andruchovyčiaus ir Sofijos Andruchovyč romanų vertimai neparemti, be to, gavę gana neaukštus balus. Gerai, kad leidžiame poeziją, bet jeigu KT yra svarbi sklaida, tai atrodo jog romanai (be to, tikrai žymių, visoje Europoje žinomų šiuolaikinių autorių,) turi šansų pasiekti didesnę auditoriją negu poezija? (apie taip pat neparemtą filosofo Skovorodos vertimų rinktinę pakomentuot negaliu, tiesiog nežinau nei autoriaus, nei konteksto)
Taigi matyti, kad ekspertai prieš sėsdami vertinti turi būti supažindinti su konkrečiais prioritetais (bent jau „mano“ laiku to nebuvo, o kaip dabar? )
Kita vertus, sklaida gali būti ir tokia, kad knyga atsiperka, ir parama nėra būtina. Štai paremtas Rachel Cusk romanas„Kontūrai“ . Rachel Cusk yra populiari britų romanistė, ir norisi klausti, ar knygos neišeitų išleisti ir šiaip? Dar daugiau abejonių kyla užmetus akį į šių metų I etapo konkursą ir išvydus, kad ten parama suteikta kitam Cusk romanui „Atsarginis gyvenimas“. Ar tikrai ši rašytoja tokia reikšminga, kad reikia paremti du romanus iš eilės?
Šiuo atveju, panašu, nesuveikė „institucinė atmintis“ – tai yra, nepasižiūrėta į ankstesnius KT sprendimus.
Angliškai rašoma literatūra šiandien dominuoja visame pasaulyje, susilaukia didžiausio skaitytojų dėmesio.Todėl jos atveju reikėtų kelti minėtą klausimą: kurias knygas remti, o kurios gali funkcionuoti ir be paramos? Pavyzdys iš pirmo konkurso – Bobo Dylano memuarai. Negi jų vertimas labai komplikuotas, negi jų neišpirks pasaulinės šlovės roko žvaigždės gerbėjai?... taip, Dylanas yra literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bet ją gavo juk ne už šituos memuarus.
Jei būtų mano valia, didesnį prioriteta skirčiau šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Be abejo, ekspertai ir taryba turi savo argumentų, bet vis tiek man keista matyti, kad paramos negavo tokių rašytojų kaip G. Kazlauskaitės. V.Kulvinskaitės, M.Kvietkausko knygos (miniu pirmuosius užkliuvusius vardus, o jų yra daugiau). Juo labiau, kad nesu tikras, ar nė vienas iš paremtų pasaulio rašytojų vertimų negavo paramos iš atitinkamų šalių institutų. O lietuviškos knygos jokios paramos iš kitur tikėtis negali.
Prieinu prie atvejo, nuo kurio viskas prasidėjo – Liudviko Rėzos eilėraščių, verstų Antano Jonyno. Čia mano nuomonė dvilypė. Viena vertus, Rėzos nuopelnai lietuvių literatūrai ir jos sklaidai neabejotini. Tačiau vokiškai parašytos paties Rėzos eilės į jokias literatūros istorijas neįeina; net ir Vikipedijoj jis apibūdinamas ne kaip rašytojas, o kaip teologas. Taigi vertimą tikrai reikėtų išleisti su parama, bet ar Kultūros tarybos? Man atrodo, kad (mokslinė) leidykla, leidžianti Rėzos palikimą, turėjo kreiptis į Mokslo tarybą, kurios kompetencijoje būtent tokie istoriniai-filologiniai leidiniai – juo labiau, kad kiek supratau, vertimai norimi leisti ne „pliki“, o su mokslingais paaiškinimais, įvadiniu žodžiu ir taip toliau.
Tačiau KT čia irgi turėjo šio to imtis – tai yra, dar iki ekspertinio vertinimo nurodyti, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Žodžiu, metus anaiptol ne įdėmiausią žvilgsnį matyti, kad tobulintinų dalykų yra nemažai. Dar paminėčiau tai, kad vertinime pramaišiui eina ir leidybiniai projektai, ir kultūrinės žiniasklaidos, ir literatūros sklaidos projektai. Apie tai jau nemažai kalbėta, galbūt ateinančiame konkurse jie bus atskirti. Geriau turėtų būti informuojami ekspertai, aiškiau reglamentuojamas jų darbas.
Bet užuot dėsčius pastabas, ir laukiant, kad kai kurios iš jų bus kada nors įgyvendintos, lengviau eiti kitu keliu – nieko nesvarstyti ir nesiūlyti, o tik sarkastiškai dejuoti, kad anoniminė biurokratija baigia nužudyti literatūrą ir kultūrą.
Kaip nemažai druskos šitam bare suvalgęs, pasakysiu šitaip: sutinku, biurokratinis ekspertavimas, konkursinis finansavimas ir t.t. yra labai blogas kultūros rėmimo būdas.
Tik visi kiti dar blogesni.
