Mano uniformos kišenės – mano miestai ir šalys.
Kelnių kairiojoje kišenėje pūpso peiliukas –neseniai pagaląstas, su baltu kryželiu ant korpuso. Ar jis, neduokdie, nepasimetė, patikrinu labai lengvai, net nekišdamas rankos, tiesiog perbraukęs per šoną ir delnu užčiuopęs raminantį tvirtumą. O ranka leisis šičia tada, kai reikės padalinti maistą, tiesti palapinsiaustę, trumpinti virvę, atidaryti butelį.
Tai, vadinkim, Vokietija, praktiška ir efektyvi šalis. Kairiojoj pusėj kartais atsiduria ir kepurė – kai nesuspėju jos įgrūsti į prisiūtinę kišenę ant šlaunies, kur jos atseit tikroji vieta.
Jos kaimynė, dešinė kišenė - Rusija. Čia tūno keli standžiai susukti gnutulėliai šikpoperio – tiek, kiek užtenka vienam kartui. Aišku, teoriškai gali eiti tualetan su visu rulonu, bet jeigu bus komanda (o didelė tikimybė, kad bus), tuomet gaiši laiką, bėgdamas iki spintelės, atidarydamas, dėdamas, uždarydamas painią mazgelių sistemą, paliktą mano pirmtako j. eil. Viliaus Pavarde iš L Raidės. O dar blogiau,jei nespėsi ir su rulonu gausi stotis rikiuotėn – to tai niekur nepaslėpsi.
Čia taip pat atsiduria visokie nelabai taurūs dalykai – popierinės nosinaitės, pavyzdžiui, batų valymo reikmenų maišelis, ir t.t.
Taip jau atsitiko,kad Rusijoje ir Vokietijoje lankytis galiu tik labai trumpai: vos įvažiavęs turiu vėl grįžti. Rankas kelnių kišenėse laikyti draudžiama.
Nesuvalgyti kiviai, apelsinai, obuoliai ir kriaušės, vandens buteliukai ir jogurto indeliai, iš valgyklos transportuojami kuopon, paprastai atsiduria kairėje kitelio kišenėje. Mat ji žiūri į rikiuotės vidų.
Sakykim, tai Amerika, sotumo ir pertekliaus šalis ( juo labiau pasak valgyklos moterų, jogurtą užfundijo pratybose dalyvavę amerikiečiai).
Dešinė kišenė ant kitelio rankovės skirta tvarsčiui. Nors nurodymo nebuvo, bet intendantas taip sakė, tai ir įsidėjau. Šiaip sakė, kad reikia dėti į kairę pusę , kad ištrauktum dešine – bet aš kairys. Tai Švedija -- ir ne tik todėl, kad paketas iš švediškos labdaros.
Kairėj rankovės kišenėj tūno dokumentai: savanorio pažymėjimas ir teisės, įkišti į 1992 metų Londono metro bilieto aplanką – prisiminiau, suradau, panaudojau --
Už teisių užkišti keliasdešimt litų, kurių nebuvo kur išleisti, nes parduotuvės pulke nėra, o saldainių ir kavos aparatai priima tik monetas.
Čia Šveicarija, tapatybės ir saugomų pinigų šalis.
Kišenės ant šlaunų priminė šlovingą devintą dešimtmetį, kai Krokuvos gatvės siuvykloje iš samanų spalvos medžiagos pasisiuvau postpankiškas kelnes, kurių svarbiausias akcentas buvo labai panašios kišenės, be to, su kniedėmis!
Šitos kišenės dažniausiai būna tuščios. Viena, greičiau judant daiktas jose nepatogiai kabalduoja; antra, jos užsegamos sagomis, o ne užtrauktuku kaip viršutinės kitelio kišenės, todėl kol sugrabalioji sagas, kol įstumi į kilpelę... vieną paliktą jau pastebėjo ir nupjovė seržantas B. Pagal idėją dešiniojoje turėtų būti kepurė – tada, kai esu patalpoje. Bet, kaip sakyta, patogiau ją kišti į kelnių kišenę.
Taigi čia yra mano dykos, negyvenamos vietos, kokia nors terra Australis. Arba Antarktida.
Beveik tuščia ir dešinioji kitelio kišenė ant krūtinės – jei neskaitysime dviejų minkštų geltonų gumbelių, kuriuos ne iš karto apčiuopsi sudygsniuotose platybėse – ausų kištukų, būtinų per šaudymo pratybas. Suomija, vienumos ir tylos šalis.
Tuo tarpu kairioji krūtininė kišenė, visiškai adekvačiai esanti prie širdies, yra mano viskas. Čia dedu savo mobiliuką – žinoma, išjungtu garsu. Kišenė su ziperiu, todėl galima mikliai jį išimti ir dar mikliau įdėti, kai artinasi kas nors iš vadų. Čia mano žinutės, čia mano pokalbiai, trumpi ir reti, su šeiminykščiais ir bičiuliais, čia žinių portalai, futbolo naujienso ir greiti žvilgtelėjimai į feisbuką. Čia spalvotas didysis pasaulis, bendravimas, pramoga ir paguoda,...
Kas čia galėtų būti – Roma? Jeruzalė? Vilnius?
O dabar stebėkite, kaip turtingas daiktų ir kraštų, margas nelyginant gaublys, aš pakylu nuo metalinės taburetės, patikrinu, ar visos uniformos sagos užsagstytos, ir išeinu iš 118 kambario.
Kelnių kairiojoje kišenėje pūpso peiliukas –neseniai pagaląstas, su baltu kryželiu ant korpuso. Ar jis, neduokdie, nepasimetė, patikrinu labai lengvai, net nekišdamas rankos, tiesiog perbraukęs per šoną ir delnu užčiuopęs raminantį tvirtumą. O ranka leisis šičia tada, kai reikės padalinti maistą, tiesti palapinsiaustę, trumpinti virvę, atidaryti butelį.
Tai, vadinkim, Vokietija, praktiška ir efektyvi šalis. Kairiojoj pusėj kartais atsiduria ir kepurė – kai nesuspėju jos įgrūsti į prisiūtinę kišenę ant šlaunies, kur jos atseit tikroji vieta.
Jos kaimynė, dešinė kišenė - Rusija. Čia tūno keli standžiai susukti gnutulėliai šikpoperio – tiek, kiek užtenka vienam kartui. Aišku, teoriškai gali eiti tualetan su visu rulonu, bet jeigu bus komanda (o didelė tikimybė, kad bus), tuomet gaiši laiką, bėgdamas iki spintelės, atidarydamas, dėdamas, uždarydamas painią mazgelių sistemą, paliktą mano pirmtako j. eil. Viliaus Pavarde iš L Raidės. O dar blogiau,jei nespėsi ir su rulonu gausi stotis rikiuotėn – to tai niekur nepaslėpsi.
Čia taip pat atsiduria visokie nelabai taurūs dalykai – popierinės nosinaitės, pavyzdžiui, batų valymo reikmenų maišelis, ir t.t.
Taip jau atsitiko,kad Rusijoje ir Vokietijoje lankytis galiu tik labai trumpai: vos įvažiavęs turiu vėl grįžti. Rankas kelnių kišenėse laikyti draudžiama.
Nesuvalgyti kiviai, apelsinai, obuoliai ir kriaušės, vandens buteliukai ir jogurto indeliai, iš valgyklos transportuojami kuopon, paprastai atsiduria kairėje kitelio kišenėje. Mat ji žiūri į rikiuotės vidų.
Sakykim, tai Amerika, sotumo ir pertekliaus šalis ( juo labiau pasak valgyklos moterų, jogurtą užfundijo pratybose dalyvavę amerikiečiai).
Dešinė kišenė ant kitelio rankovės skirta tvarsčiui. Nors nurodymo nebuvo, bet intendantas taip sakė, tai ir įsidėjau. Šiaip sakė, kad reikia dėti į kairę pusę , kad ištrauktum dešine – bet aš kairys. Tai Švedija -- ir ne tik todėl, kad paketas iš švediškos labdaros.
Kairėj rankovės kišenėj tūno dokumentai: savanorio pažymėjimas ir teisės, įkišti į 1992 metų Londono metro bilieto aplanką – prisiminiau, suradau, panaudojau --
Už teisių užkišti keliasdešimt litų, kurių nebuvo kur išleisti, nes parduotuvės pulke nėra, o saldainių ir kavos aparatai priima tik monetas.
Čia Šveicarija, tapatybės ir saugomų pinigų šalis.
Kišenės ant šlaunų priminė šlovingą devintą dešimtmetį, kai Krokuvos gatvės siuvykloje iš samanų spalvos medžiagos pasisiuvau postpankiškas kelnes, kurių svarbiausias akcentas buvo labai panašios kišenės, be to, su kniedėmis!
Šitos kišenės dažniausiai būna tuščios. Viena, greičiau judant daiktas jose nepatogiai kabalduoja; antra, jos užsegamos sagomis, o ne užtrauktuku kaip viršutinės kitelio kišenės, todėl kol sugrabalioji sagas, kol įstumi į kilpelę... vieną paliktą jau pastebėjo ir nupjovė seržantas B. Pagal idėją dešiniojoje turėtų būti kepurė – tada, kai esu patalpoje. Bet, kaip sakyta, patogiau ją kišti į kelnių kišenę.
Taigi čia yra mano dykos, negyvenamos vietos, kokia nors terra Australis. Arba Antarktida.
Beveik tuščia ir dešinioji kitelio kišenė ant krūtinės – jei neskaitysime dviejų minkštų geltonų gumbelių, kuriuos ne iš karto apčiuopsi sudygsniuotose platybėse – ausų kištukų, būtinų per šaudymo pratybas. Suomija, vienumos ir tylos šalis.
Tuo tarpu kairioji krūtininė kišenė, visiškai adekvačiai esanti prie širdies, yra mano viskas. Čia dedu savo mobiliuką – žinoma, išjungtu garsu. Kišenė su ziperiu, todėl galima mikliai jį išimti ir dar mikliau įdėti, kai artinasi kas nors iš vadų. Čia mano žinutės, čia mano pokalbiai, trumpi ir reti, su šeiminykščiais ir bičiuliais, čia žinių portalai, futbolo naujienso ir greiti žvilgtelėjimai į feisbuką. Čia spalvotas didysis pasaulis, bendravimas, pramoga ir paguoda,...
Kas čia galėtų būti – Roma? Jeruzalė? Vilnius?
O dabar stebėkite, kaip turtingas daiktų ir kraštų, margas nelyginant gaublys, aš pakylu nuo metalinės taburetės, patikrinu, ar visos uniformos sagos užsagstytos, ir išeinu iš 118 kambario.
