*Magritte‘o medis ant kalvos. Fone – parūkavęs miškas ir upė, medžio kamiene – trys durelės, drevėse – šviečiantis namas ir rutulys. Kas už trečių durelių – nežinia. Paveikslas vadinasi: „Kraujas pasakys“.
Arba kitas: miestas vakare: tamsus dangus su kelioms žvaigždėm. Pirmame plane viršuje , lyg užkritusios ant rėmo ar objektyvo – lauramedžio šakelės. Tarp jų – riebus baltas mėnulis, nelyginant popierinis apskritimas (panašus į apskritimą, į kurį žiūrėdamas darydavau pratimus akims, grįžęs iš Subačiaus ligoninės). Pavadinimas: Baltas puslapis.
(kažkaip perversiškai malonu aprašinėti paveikslą, pasakoti jo turinį, kai gali per sekundės dalį jį nufotografuoti arba nusipirkti reprodukciją)
Magritte‘o tapyba paremta keliomis pamatinėmis priešpriešomis. „Paprastame pasaulyje“, anot dailininko, daiktai yra tik daiktai, atskiri ir ir vienas į kitą nepanašūs; jie paišomi atskirai, nušviesti ir išnagrinėti, tarsi ligonis ant operacinės stalo. Ir žmonės yra daiktai – uždari, susitraukę į savo kūną ar apskritai tik keletą bruožų – ūsai, juodas katiliukas, pypkė. Kitaip tariant – M. žmogus yra ramus, apskaičiuotas buržua, kuris visiškai atsidavęs savo darbui ir kasdieniams savo įpročiams (matyt, toks buvo ir pats dailininkas). Šitas pabrėžiamas uždarumas, nuolatinis pasikartojimas yra fonas, kuriame dirba vaizduotė – netikėtai sulieja daiktus, apkeičia jų savybes, vykdo visokiausias metamorfozes (Ovidijus – svarbus visų siurrealistų atsparos taškas, gal net patiems to nežinant). Suvaržytas, kostiume įkalintas žmogus atveria savo svajones ir baimes, absoliučios laisvės troškimą. Suvaržymas – vaizduotės sąlyga?
Pabaigai vienas klasikinis Magritte'o motyvas
Arba kitas: miestas vakare: tamsus dangus su kelioms žvaigždėm. Pirmame plane viršuje , lyg užkritusios ant rėmo ar objektyvo – lauramedžio šakelės. Tarp jų – riebus baltas mėnulis, nelyginant popierinis apskritimas (panašus į apskritimą, į kurį žiūrėdamas darydavau pratimus akims, grįžęs iš Subačiaus ligoninės). Pavadinimas: Baltas puslapis.
(kažkaip perversiškai malonu aprašinėti paveikslą, pasakoti jo turinį, kai gali per sekundės dalį jį nufotografuoti arba nusipirkti reprodukciją)
Magritte‘o tapyba paremta keliomis pamatinėmis priešpriešomis. „Paprastame pasaulyje“, anot dailininko, daiktai yra tik daiktai, atskiri ir ir vienas į kitą nepanašūs; jie paišomi atskirai, nušviesti ir išnagrinėti, tarsi ligonis ant operacinės stalo. Ir žmonės yra daiktai – uždari, susitraukę į savo kūną ar apskritai tik keletą bruožų – ūsai, juodas katiliukas, pypkė. Kitaip tariant – M. žmogus yra ramus, apskaičiuotas buržua, kuris visiškai atsidavęs savo darbui ir kasdieniams savo įpročiams (matyt, toks buvo ir pats dailininkas). Šitas pabrėžiamas uždarumas, nuolatinis pasikartojimas yra fonas, kuriame dirba vaizduotė – netikėtai sulieja daiktus, apkeičia jų savybes, vykdo visokiausias metamorfozes (Ovidijus – svarbus visų siurrealistų atsparos taškas, gal net patiems to nežinant). Suvaržytas, kostiume įkalintas žmogus atveria savo svajones ir baimes, absoliučios laisvės troškimą. Suvaržymas – vaizduotės sąlyga?
Pabaigai vienas klasikinis Magritte'o motyvas
