Skalbimo salonas. Kaip čia jį aprašyti kiek galima skvarbiau, jei ne floberiškai, tai bent čechoviškai? Gal taip pradėti: į saloną geriausia važiuoti vakare, pradėjus temti, kai žmonių mažiau ir karštis nuslūgęs. Retro iškaba, išblukusia mėlyna spalva ir užraitytų dailyraščiu išsiskiria iš šviečiančio standarto. Didelėje patalpoje sukasi margi būgnai, skalbdami studentų, turistų, migruojančių tarnautojų drabužėlius. Toks tekstilinis kaleidoskopas. Groja muzika, bet ne ta, apie kurią pagalvojot – Haidno kvartetai. Vaikinas baltais marškiniais parodo laisvą skalbyklę kampe. Sukišu skalbinius, jis įgudusia ranka greitai suspaudo mygtukus, parenka temperatūrą. Jumis pasirūpinta, jūsų rūbai bus švarūs ir kvepiantys. Jūsų rūbai ir jūsų siela (skalbimasis man turi šventišką prieskonį, ragina galvoti apie apsiplovimą ar krikštą)
Ant lentynų virš kavavirės stovi senovinės skalbimo pakuotės, ne tik vokiškos, bet ir amerikietiškos, turkiškos, rusiškos („Бриз океана“, “Кристал“...) Štai iš kur jie sėmėsi įkvėpimo iškabai. Ir apskritai čia yra kažkokia „eastern connection“ – pavyzdžiui, bevielio slaptažodis yra skaičiukai plius žodis „minsk“. Bet pabandęs paklausti, negavau aiškaus atsakymo. Ką gi, nenorit, nereikia.
Nusiperku alaus ir einu į lauką. Nuo stalo paimu keletą vietinių laikraščių. Pintinėse kėdėse įsitaisiusi publika, ne ką mažiau marga negu skalbiniai. Ispanų porelė virpina orą kieta spyruokliuojančia kalba: juos čia aiškiai atvedė dėdė Erasmus. Mamytė su kūdikiu, prie jos prisėda senesnė moteris, apsalusi nuo vaiko saldumo, vis šnekina jį ir ją, prašo mamos leidimo paliesti jos ranką. Akivaizd: vaikai jos nepradžiugina anūkais. Vyras išmaniajame žiūri detektyvinį serialą. Prie stalo atokiau sėdi nuolatinė publika – keli vyrai, vienas iš jų aštunto dešimtmečio pavyzdžio raginiais akiniais (aš maniau, kad tokių jau nebėra ant svieto). Iš tos pusės atsklinda kvartalo reikalai: nesusipratimai su nuomotoju, bet auganti apyvarta – kaip suprantu, skalbimo salono. Kur neaugs, jei viskas taip paprasta ir bendruomeniška. Ant stalo šalia laikraščių guli peticija kvartalo valdžiai dėl greičio apribojimo šalia mokyklos.
Perverčiu laikraščius, surūkau suktinę. Pro šalį eina moterų tautos (gražios, gražios) , mažaračiu dviračiu pravažiuoja turkas, nuogas iki pusės. Kol dar yra laiko, reikia suvaikščioti į gerą vietą. Tualetas – baisiai siaura patalpa su langu taip aukštai viršuje, kad jį atidaryti ir uždaryti reikia su metaliniu strypu.
Šalia tualeto – rūkykla, tokiu oru, suprantama, tuščia. Prie skardinės urnos stovi Goethes ir Fontanės raštai, vokiečių kalbos žodynas – bet neturiu laiko jų pavartyti, nes jau skelbiamas mano numeris, skalbimas ist fertig. Fertig tai fertig.
Neišėjo
Ant lentynų virš kavavirės stovi senovinės skalbimo pakuotės, ne tik vokiškos, bet ir amerikietiškos, turkiškos, rusiškos („Бриз океана“, “Кристал“...) Štai iš kur jie sėmėsi įkvėpimo iškabai. Ir apskritai čia yra kažkokia „eastern connection“ – pavyzdžiui, bevielio slaptažodis yra skaičiukai plius žodis „minsk“. Bet pabandęs paklausti, negavau aiškaus atsakymo. Ką gi, nenorit, nereikia.
Nusiperku alaus ir einu į lauką. Nuo stalo paimu keletą vietinių laikraščių. Pintinėse kėdėse įsitaisiusi publika, ne ką mažiau marga negu skalbiniai. Ispanų porelė virpina orą kieta spyruokliuojančia kalba: juos čia aiškiai atvedė dėdė Erasmus. Mamytė su kūdikiu, prie jos prisėda senesnė moteris, apsalusi nuo vaiko saldumo, vis šnekina jį ir ją, prašo mamos leidimo paliesti jos ranką. Akivaizd: vaikai jos nepradžiugina anūkais. Vyras išmaniajame žiūri detektyvinį serialą. Prie stalo atokiau sėdi nuolatinė publika – keli vyrai, vienas iš jų aštunto dešimtmečio pavyzdžio raginiais akiniais (aš maniau, kad tokių jau nebėra ant svieto). Iš tos pusės atsklinda kvartalo reikalai: nesusipratimai su nuomotoju, bet auganti apyvarta – kaip suprantu, skalbimo salono. Kur neaugs, jei viskas taip paprasta ir bendruomeniška. Ant stalo šalia laikraščių guli peticija kvartalo valdžiai dėl greičio apribojimo šalia mokyklos.
Perverčiu laikraščius, surūkau suktinę. Pro šalį eina moterų tautos (gražios, gražios) , mažaračiu dviračiu pravažiuoja turkas, nuogas iki pusės. Kol dar yra laiko, reikia suvaikščioti į gerą vietą. Tualetas – baisiai siaura patalpa su langu taip aukštai viršuje, kad jį atidaryti ir uždaryti reikia su metaliniu strypu.
Šalia tualeto – rūkykla, tokiu oru, suprantama, tuščia. Prie skardinės urnos stovi Goethes ir Fontanės raštai, vokiečių kalbos žodynas – bet neturiu laiko jų pavartyti, nes jau skelbiamas mano numeris, skalbimas ist fertig. Fertig tai fertig.
Neišėjo
(bet gal nors truputį aiškiau, kodėl skalbimo salonas, o ne skalbykla?)