Su sniegena ant siūbuojančios šakos.
Su bažnyčiom ir kapinėm,
betoniniais kvartalais, kuriuose žaidėme žemę.
Su prekybos palociais ir pilnais vežimėliais.
Kaltūnuotais benamiais ir skrybėlėtomis damomis.
Galvojau: kas to nežino.
Dar palauksiu, kol paaugs, kol subręs
stiprūs žodžiai.
Kojos rijo tavo šaligatvius. Išėjęs iš rūsio,
kuriame šokama, mačiau užtekant saulę.
Juokavau ir krimtausi, sėdėjau prie stalo su bičiuliais.
Ir tikėjau, vis dėlto tikėjau,
kad jei ne aš, tai vaikai
dovanos tau viską, neprašydami atlygio.
Sapieginės miške, visai išsikrovus baterijoms,
pušys girgždėjo lyg surūdijusios durys,
girgždėjo, bet nelūžo.
Įstrigęs popiečio kamštyje prie upės krantinės
kartojau gražiausią tavo grafitį: „ir aš tave“.
„Ir aš tave.“
[truputį pagal Milošą]