Vienuolyne, kur mūsų su I. laukia meditacijos ir maldos pamoka,  prieina mažo ūgio vyrukas didele galva ir išsipešiojusia barzda pasmakrėj. Iš karto pradeda šnekėti: tai pas ką jūs? ar jis žino? ar ateis? — paeina kelis žingsnius tolyn, ir aš spėju pastebėti, kad ant jo juodos striukės nugaros užrašytos kelios didžiosios raidės, lyg SBS – ir žodis Sauga. Vyras grįžta ir, blyksėdamas kreivais dantimis, pradeda kloti, kad atvežė čia pjuvenų, taip, šildymo katilui kūrenti, visas jau iškrovė, kad baisiai sunku su darbu, nors jis ir  negeria, visai, – ir net atėjusiam J.C. įsigudrina kažką pasakyti ar paklausti. Pasibaigus pratyboms, priemenėje jo neberandame. 

Vakare su V. važiuojame antruku iš darželio. Naujame Soliaryje gauname atsisėsti  bene geriausioje vietoje – gale šalia „tamsaus kambariuko“. Troleibusas maloniai niūniuoja kintamos srovės balsu. Kitoje stotelėje įlipa tuntas į Saulėtekį važiuojančių studentų, kažkas šnekasi angliškai, kažkas – ispaniškai. V. man pasakoja darželyje išgirstus anekdotus apie Petriuką. Nemirtingas herojus tasai Petriukas.

Artėjant mūsų stotelei, pasižiūriu į durų pusę. Prie jų stovi nedidelio ūgio vyras. Mūsų žvilgsniai susitinka, ir jis išraiškingai man mirkteli. Nusisuku. Atėjus laikui lipti, mudu su V. einame prie išėjimo. Vyras mano pusėn parodo pakeltą nykštį. Klausiu, kas gerai – ar viskas apskritai, ar kas nors konkrečiai? Jis susižvalgo su savo kaimynu. „Ukrainoje ne taip gerai“, galiausiai sako jis, ir aš tik dabar pamatau, ką turėjau suprasti net nepamatęs -- kad jis įgėręs. „Na, taip, tiesa“, sakau. „Aš esu iš Vakarų Ukrainos“, sako jis; pastebiu kreivus dantis ir išsipešiojusią barzdą pasmakrėj.  Troleibusas sustoja, atsidaro durys. „Tegyvuoja Ukraina“, sakau ir mes išlipam.

Kulniuodamas palei Sapiegų parko tvorą galvoju ir nesugalvoju, kokia kalba jis šnekėjo – lietuviškai? rusiškai? nė viena iš jų? 


Aišku tiktai viena – knygų mugėje pristatęs troleibuso istorijas, aš taip įsimagnetinau, kad dabar jos pačios prie manęs limpa.

Tėve pelene virš Ukrainos, 
te dangus tave karūnuoja, 
tėve mūsų širdies sudegintos.

Tėve, gimęs ugnim pražilusia, 
tenužengia čia basas karalius, 
tėve pelene, kurs aukštybėse. 

Tėve pelene, dūmų kūdiki, 
amžinybėje viešpatauki, 
tėve pelene, dūmų kūdiki. 

Tėve pelene, kryžiau teisiųjų, 
sugrąžinki save į žemę, 
teve pelene, rykšte teisiųjų. 

Tėve pelene, gedulo palme, 
teatsiveria tavo krūtinė, 
tėve mūsų, niekieno baime. 

Teve pelene, o amalgama, 
tesuteikia žmogaus tau pavidalą, 
kurs žygiuodamas, tėve, dega. 

Tėve pelene, parijo nagine, 
tegul Viešpats tave išklauso, 
tėve pelene, parijo nagine. 

Tėve, barbarų išpustytas, 
te dievais tave Dievas apjuosia, 
tėve pelene, atomų lydimas. 

Tėve pelene, įkapių rūbe, 
O Ukraina, gink mus nuo pikto, 
tėve pelene, tėve mūsų. 

Tėve pelene, einantis rytdienon, 
tegul Viešpats sparnus tavo globia, 
tėve pelene, einantis rytdienon. 

[Cesar Vallejo su nedideliu LK prisilietimu} 

Vakar viešėjau V. Tiksliau, mokyklos autobusiuke, per murzinokus kraštovaizdžius lingavusiame į Šaltojo karo muziejų. Sniego rimtai buvo tik išeities taške ir galutiniame taške, apie Platelius. Šviežios, aukštos  pusnys šalikelėse, pasaka!  Tokios baltos, kad mintys nejučiom nuklysta prie nesezoninio deserto –  plombyro.

O kur sniegas, ten ir žvėrys. Netoli V. mano Hondos ir maksiminės fūros pasveikinti atėjo briedžių šeimyna; prie Plungės laukais viena kitą gainiojosi stirnos.  Muziejaus darbuotoja parodė naktinius kameros įrašus, kur spindinčiame sniege  aplink raketų šachtas sukiojasi lūšis. Ohoho, ar kamera išdidino, ar ką, bet aš ją įsivaizdavau gerokai smulkesnę. Atrodė beveik kaip tigras!  – ir dar fainesnė, su žavingais stačiais šepetėliais ant ausų. Katinių sluoksniuose tai paskutinis mados klyksmas, ne kitaip.    

Mokiniai autobusiuke nepiktai durnino vienas kitą, lošė kortomis, per pietus lėkė į prekybcentrį ir grįžo su čipsų pakeliais. Muziejuje jiems patiko, paklausinėjus prisiminė daugumą dalykų. Vakare, grįžtant paklausiau, kokias dainas moka. Atsakymas: „Du gaideliai“ (padainavo) ir Lietuvos himnas (pasitarę nedainavo, nes autobusiuke neišstovėtumėm).  O daugiau – lietuviški ir tarptautiniai hitai iš mobiliukų. Tipo karaokė, ane.

– Žėlėk Dieve, kur dingo dainingoji Aukštaitija?

–  Bet  ar ji kada nors apskritai buvo? 

Išsišnekėjau su simpatiškomis mokytojomis ir galvotu vairuotoju R., maždaug mano vienmečiu. V. kaip ir visur apskrityse: vaikų nuo tarybmečio sumažėjo per pusę ar daugiau, vienintelė pelninga veikla miestelyje – šermenys (užkandinės savininkas: negražu sakyti, bet laukiu, kad  kas nors numirtų).  Dauguma vaikų iš socialiai remtinų šeimų, tik vienas ūkininkaitis negauna kompensacijos už pietus. Bet pinigų tėvai vis dėlto turi, kad ir šitai ekskursijai ir čipsams su kola. Vaikų drabužių irgi – skarmalais nepavadintum.

R. su mokytojomis skundėsi, kad dirba už minimumą, kad už butą Anykščiuose  žiemą reikia mokėti  tūkstantį litų; bet man pasirodė, kad nėra jie didžiausi skurdžiai, matyt, kažkur užsidirba papildomai ar pan.  

Na, čia irgi bendras bruožas:  lietuviai, ypač viešajame sektoriuje dirbantys, vengia girtis ar tiesiog sakyti tiesą apie savo materialinę padėtį. Jie bijo, kad jei prasitars, tuomet valdžia viską tuojau dar kartą  sumažins, nupjaus,  dar stipriau užverš diržus.