FilApie Kaupinio Nova Lituania
Filmo protagonistai iš esmės vienodi – tai įsitempę ir korektiški, nuolatos susirūpinę ir kenčiantys “inteligentai”. Jų emocijos pasireiškia tik nuvalkiotais būdais – nervingu rūkymu, trūkčiojančia kalba ir skausmingai sustingusiu veidu, tuo metu kramtant arba gurkšnojant iš baltų puodukų. Nei balso pakelti, nei gestikuliuoti, nei pajuokauti, nei nusikeikti jie negali; negali netgi nusišypsoti. Nei vyrai, nei moterys.
Kontrastai , meldžiamieji, kontrastai kine!
Smarkiausias Šalčio veiksmas, didžiausias protrūkis – tai žmoną paveržti besibaudžiančiam konkurentui Antanui (akt. R.Jasiulionis) pasiūlyti buterbrodžiukų ir išeiti. Labai drąsu. Servaus – kelionė prie jūros ir pasivažinėjimas automobiliu po smėlį. Beje, tas pats motyvas – pirmą kartą brandžiame gyvenime pamatoma jūra – yra ir filme „Beldžiant į dangaus vartus“, tad galite palyginti jų emocinę ir dramatinę energiją.
Amato lygmenyje čia akivaizdus įspaudas aliuzijomis ir potekstėmis besimėgaujančios vaidybos mokyklos, kartais vadinamos psichologine, kartais poetine (klaidingai). Tarybiniais laikais šitą stilistiką, kurią neabejotinai paveikė cenzūros faktas, taip pat, matyt, čechoviškai-hemingvėjiškas “ledkalnio viršūnės” principas, puoselėjo nemaža dalis mūsų kino (ir teatro) kūrėjų. Bet keisčiausia, kad pasikeitus santvarkoms, ji, rodos, tapo dar įtakingesnė, bent jau tarp „arthauzinės“ krypties režisierių ir aktorių. Nova Lituania čia tik vienas pavyzdys iš daugelio; jos paveikumą rodo ir filmai, kurie siekia sukurti kitokią kino kalbą – pavyzdžiui, Jonyno “Nematoma”, iš pradžių pildantis pažadą, bet paskui atkrintantis į užuominų užuominas ir nebylius kentėjimus.
Toliau – kaip apibūdinsime centrinę Kaupinio filmo figūrą, Gruodį? – kaip gi kitaip , jei ne kaip viską vardan tikslo paaukojantį idealistą, jei ne žmonių nesuprastą „svajoklį“. Šitam vaizdiniui - piktžolei jaučiu priešiškumą dar nuo mokyklos laikų. Na, jei Gruodžio „atsarginės Lietuvos“ svajonė būtų perteikta kinematografiškai ar bent vizualiai, gal dar kaip nors sueitų. Bet neskaitant žemėlapio pradžioj ir neryškių kelionių nuotraukų pabaigoj, juostoje dominuoja žodžiai, aiškinimai, skaičiai. Be abejo, visai be to neapsieisi, bet neįvaizdinti esminio motyvo reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi kinas.
Toliau – kokia ta šalis, kurią išgelbėti siekia Gruodis? Kokia ta tauta (ne valdžia, kuri, kaip suprantam, yra autoritarinė ir marazmatiška)? Šalis – tuščia. Tautos filme nėra. Bene vienintelis jos gyvybės ženklas --- moderniški Kauno interjerai. Bet jie nėra pakankama priežastis pajusti empatiją Gruodžiui, pergyventi dėl jo sumanymo sėkmės – interjerai niekur neemigruos. Įsitraukti į istoriją žiūrovas galėtų tik tada, jei pamatytų, kieno egzistencijai gresia pavojus – simpatiškus, gabius žmones, kūrusius šiuolaikišką Lietuvą anapus autoritarizmo: kad ir tų interjerų autorius, kad ir tuos iniciatyvius „agronomus, mokytojus“, kuriuos Gruodis siūlo evakuoti pirmiausia, kad ir bet kokius lietuviškus, žydiškus ar lenkiškus tipažus (Čia praverstų flashbackas į Gruodžio praeitį, apie kurią filmas tyli)
Bet žmones matome beveik vien tik santykyje su Prezidentu. Tai įšventinimo į karininkus ritualą tiksliai kartojantys kariūnai, paklusnūs, autistiški studentai, veikiau primenantys LTSR laikus, taip pat keli personažai-funkcijos, kurie a) nesupranta Gruodžio idėjų b) daugiau mažiau taikosi prie valdžios.
Galimas kontrargumentas – „aukso amžiaus“ aura palikta potekstėje, nes apie tai mes jau žinome (vėl tos potekstės!) Mes gal ir žinome (nors tikrai ne dauguma), o kaip kitatautis žiūrovas? Bet ir žinantiems privalu priminti, nes čia juk ne akademinis referatas.
Toliau – filmas įtaigoja, kad Lituania Antiqua žlunga ir dėl išorinių (agresyvūs kaimynai), ir dėl vidinių (valdžia) faktorių. Išorinis pavojus pateikiamas vien tik netiesiogiai – atpasakojimais, radijo ir spaudos pranešimais, žodžiu... Blankūs lenkiški (susišaudymas pasienyje, ultimatumas) ir vokiški (iš Klaipėdos išsikraustyti turėjusi LT kariuomenė) epizodai nesukuria jokio grėsmės pojūčio; šaltuku alsuoja tik pasakojimas apie „derybas“ Kremliuje, kurį laikau geriausiu filmo epizodu. O, kad filmas būtų juo prasidėjęs!
Bejėgiškos, neveiklios valdžios linija išraiškingesnė, ne visa pasislėpusi užuominose. Ir originalesnė: kada gi paskutinį kartą mūsų kinematografija, o ir dramaturgija bandė kalbėti apie galios prigimtį, valdžios formas? Bet vėlgi – paikas prezidentas, konvejeriu rėžiantis tuščias kalbas, pataikūniški valdiniai – motyvų ieškota nepernelyg smarkiai. Jie būtų daug tvirčiau įžeminti, jei sietųsi su personažų vidiniu konfliktu ir kaita. Bet visi trys protagonistai – Prezidentas, Servus ir Gruodis – taip ir nepasikeičia. Vienintelis Servus, lyg ir patikėjęs Gruodžio idėja ir galiausiai mėginantis organizuoti valstybės perversmą, atrodo, siūlo kitą galimybę. Tačiau neišvystytas, nukirstas perversmo epizodas tik patvirtina, kad jis liko toks pats – susivaržęs, nelaisvas, netikintis sumanymo sėkme.
Šeimyninė linija naujų štrichų bendram paveikslui neprideda.
Ir dar apie „inteligentiškumą“. Negi emocinis šaltumas, flegmatiška raiška yra lietuviško būdo konstanta? Tarp pažįstamų, tarp įvairiose srityse figūruojančių žmonių matome tokio būdo atstovų, tačiau jie tikrai nedominuoja. Dauguma tų, kuriuos laikome inteligentais, ir tų, kurių jiems nepriskiriame, yra pakankamai ekspresyvūs žmonės. Bet kine kažkodėl yra atvirkščiai.
Bet gal tai tiesa „smetoniškų inteligentų“ atveju? – Net ir greitas žvilgsnis į ano meto kultūros istoriją parodys, kad spalvingų charakterių ir aistrų, detalių ir istorijų netrūko ir anuomet. Apibūdinimas „Pabaltijo italai“ neateina iš niekur.
(Be to, net ir santūrus žmogus, gyvenantis dvasinį gyvenimą, suranda įtikinamų būdų išreikšti savo emocijas; todėl kartais atrodo, kad tokiu būdu tiesiog pridengiama bemintystė)
Būsiu paskutinis, kuris pasakys, kad klausimas – kas yra inteligentas Lietuvoje? – yra beprasmis. Ir nors šiandien inteligentiškumo kaip kultūrinės ir moralinės misijos samprata, dažnai, nors ne visad pasireiškianti perdėta savidiscipina, moraliniu pedantizmu ir t.t. -- kelia įtampų ir konfliktų, ar atrodo neadekvati, ji glūdi mūsų tapatybės pamatuose, todėl plačiau mąstantys menininkai anksčiau ar vėliau turės su ja pasigalynėti. Kaupinio sumanymas liudija, kad jis yra vienas tų, kurie mėgina žiūrėti plačiau. Gaila, kad Nova Lituania ieškojimai užstringa ties nuo tarybinių laikų nepakitusiu vaizdiniu, kuris iš tiesų yra inteligento figūros – visų pirma istorinės, bet netiesiogiai ir dabartinės – karikatūra.
Kita vertus, kaži ar galime reikalauti novatoriškų įžvalgų iš kino – meno rūšies, kuri yra priklausoma nuo egzistuojančių kultūrinių stereotipų – jei šią temą ignoruoja mūsų rašytojai, intelektualai, filosofai.
O ieškantiems temperamento lietuviškame kine kolei kas teks pasitenkinti Zero...
Filmo protagonistai iš esmės vienodi – tai įsitempę ir korektiški, nuolatos susirūpinę ir kenčiantys “inteligentai”. Jų emocijos pasireiškia tik nuvalkiotais būdais – nervingu rūkymu, trūkčiojančia kalba ir skausmingai sustingusiu veidu, tuo metu kramtant arba gurkšnojant iš baltų puodukų. Nei balso pakelti, nei gestikuliuoti, nei pajuokauti, nei nusikeikti jie negali; negali netgi nusišypsoti. Nei vyrai, nei moterys.
Kontrastai , meldžiamieji, kontrastai kine!
Smarkiausias Šalčio veiksmas, didžiausias protrūkis – tai žmoną paveržti besibaudžiančiam konkurentui Antanui (akt. R.Jasiulionis) pasiūlyti buterbrodžiukų ir išeiti. Labai drąsu. Servaus – kelionė prie jūros ir pasivažinėjimas automobiliu po smėlį. Beje, tas pats motyvas – pirmą kartą brandžiame gyvenime pamatoma jūra – yra ir filme „Beldžiant į dangaus vartus“, tad galite palyginti jų emocinę ir dramatinę energiją.
Amato lygmenyje čia akivaizdus įspaudas aliuzijomis ir potekstėmis besimėgaujančios vaidybos mokyklos, kartais vadinamos psichologine, kartais poetine (klaidingai). Tarybiniais laikais šitą stilistiką, kurią neabejotinai paveikė cenzūros faktas, taip pat, matyt, čechoviškai-hemingvėjiškas “ledkalnio viršūnės” principas, puoselėjo nemaža dalis mūsų kino (ir teatro) kūrėjų. Bet keisčiausia, kad pasikeitus santvarkoms, ji, rodos, tapo dar įtakingesnė, bent jau tarp „arthauzinės“ krypties režisierių ir aktorių. Nova Lituania čia tik vienas pavyzdys iš daugelio; jos paveikumą rodo ir filmai, kurie siekia sukurti kitokią kino kalbą – pavyzdžiui, Jonyno “Nematoma”, iš pradžių pildantis pažadą, bet paskui atkrintantis į užuominų užuominas ir nebylius kentėjimus.
Toliau – kaip apibūdinsime centrinę Kaupinio filmo figūrą, Gruodį? – kaip gi kitaip , jei ne kaip viską vardan tikslo paaukojantį idealistą, jei ne žmonių nesuprastą „svajoklį“. Šitam vaizdiniui - piktžolei jaučiu priešiškumą dar nuo mokyklos laikų. Na, jei Gruodžio „atsarginės Lietuvos“ svajonė būtų perteikta kinematografiškai ar bent vizualiai, gal dar kaip nors sueitų. Bet neskaitant žemėlapio pradžioj ir neryškių kelionių nuotraukų pabaigoj, juostoje dominuoja žodžiai, aiškinimai, skaičiai. Be abejo, visai be to neapsieisi, bet neįvaizdinti esminio motyvo reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi kinas.
Toliau – kokia ta šalis, kurią išgelbėti siekia Gruodis? Kokia ta tauta (ne valdžia, kuri, kaip suprantam, yra autoritarinė ir marazmatiška)? Šalis – tuščia. Tautos filme nėra. Bene vienintelis jos gyvybės ženklas --- moderniški Kauno interjerai. Bet jie nėra pakankama priežastis pajusti empatiją Gruodžiui, pergyventi dėl jo sumanymo sėkmės – interjerai niekur neemigruos. Įsitraukti į istoriją žiūrovas galėtų tik tada, jei pamatytų, kieno egzistencijai gresia pavojus – simpatiškus, gabius žmones, kūrusius šiuolaikišką Lietuvą anapus autoritarizmo: kad ir tų interjerų autorius, kad ir tuos iniciatyvius „agronomus, mokytojus“, kuriuos Gruodis siūlo evakuoti pirmiausia, kad ir bet kokius lietuviškus, žydiškus ar lenkiškus tipažus (Čia praverstų flashbackas į Gruodžio praeitį, apie kurią filmas tyli)
Bet žmones matome beveik vien tik santykyje su Prezidentu. Tai įšventinimo į karininkus ritualą tiksliai kartojantys kariūnai, paklusnūs, autistiški studentai, veikiau primenantys LTSR laikus, taip pat keli personažai-funkcijos, kurie a) nesupranta Gruodžio idėjų b) daugiau mažiau taikosi prie valdžios.
Galimas kontrargumentas – „aukso amžiaus“ aura palikta potekstėje, nes apie tai mes jau žinome (vėl tos potekstės!) Mes gal ir žinome (nors tikrai ne dauguma), o kaip kitatautis žiūrovas? Bet ir žinantiems privalu priminti, nes čia juk ne akademinis referatas.
Toliau – filmas įtaigoja, kad Lituania Antiqua žlunga ir dėl išorinių (agresyvūs kaimynai), ir dėl vidinių (valdžia) faktorių. Išorinis pavojus pateikiamas vien tik netiesiogiai – atpasakojimais, radijo ir spaudos pranešimais, žodžiu... Blankūs lenkiški (susišaudymas pasienyje, ultimatumas) ir vokiški (iš Klaipėdos išsikraustyti turėjusi LT kariuomenė) epizodai nesukuria jokio grėsmės pojūčio; šaltuku alsuoja tik pasakojimas apie „derybas“ Kremliuje, kurį laikau geriausiu filmo epizodu. O, kad filmas būtų juo prasidėjęs!
Bejėgiškos, neveiklios valdžios linija išraiškingesnė, ne visa pasislėpusi užuominose. Ir originalesnė: kada gi paskutinį kartą mūsų kinematografija, o ir dramaturgija bandė kalbėti apie galios prigimtį, valdžios formas? Bet vėlgi – paikas prezidentas, konvejeriu rėžiantis tuščias kalbas, pataikūniški valdiniai – motyvų ieškota nepernelyg smarkiai. Jie būtų daug tvirčiau įžeminti, jei sietųsi su personažų vidiniu konfliktu ir kaita. Bet visi trys protagonistai – Prezidentas, Servus ir Gruodis – taip ir nepasikeičia. Vienintelis Servus, lyg ir patikėjęs Gruodžio idėja ir galiausiai mėginantis organizuoti valstybės perversmą, atrodo, siūlo kitą galimybę. Tačiau neišvystytas, nukirstas perversmo epizodas tik patvirtina, kad jis liko toks pats – susivaržęs, nelaisvas, netikintis sumanymo sėkme.
Šeimyninė linija naujų štrichų bendram paveikslui neprideda.
Ir dar apie „inteligentiškumą“. Negi emocinis šaltumas, flegmatiška raiška yra lietuviško būdo konstanta? Tarp pažįstamų, tarp įvairiose srityse figūruojančių žmonių matome tokio būdo atstovų, tačiau jie tikrai nedominuoja. Dauguma tų, kuriuos laikome inteligentais, ir tų, kurių jiems nepriskiriame, yra pakankamai ekspresyvūs žmonės. Bet kine kažkodėl yra atvirkščiai.
Bet gal tai tiesa „smetoniškų inteligentų“ atveju? – Net ir greitas žvilgsnis į ano meto kultūros istoriją parodys, kad spalvingų charakterių ir aistrų, detalių ir istorijų netrūko ir anuomet. Apibūdinimas „Pabaltijo italai“ neateina iš niekur.
(Be to, net ir santūrus žmogus, gyvenantis dvasinį gyvenimą, suranda įtikinamų būdų išreikšti savo emocijas; todėl kartais atrodo, kad tokiu būdu tiesiog pridengiama bemintystė)
Būsiu paskutinis, kuris pasakys, kad klausimas – kas yra inteligentas Lietuvoje? – yra beprasmis. Ir nors šiandien inteligentiškumo kaip kultūrinės ir moralinės misijos samprata, dažnai, nors ne visad pasireiškianti perdėta savidiscipina, moraliniu pedantizmu ir t.t. -- kelia įtampų ir konfliktų, ar atrodo neadekvati, ji glūdi mūsų tapatybės pamatuose, todėl plačiau mąstantys menininkai anksčiau ar vėliau turės su ja pasigalynėti. Kaupinio sumanymas liudija, kad jis yra vienas tų, kurie mėgina žiūrėti plačiau. Gaila, kad Nova Lituania ieškojimai užstringa ties nuo tarybinių laikų nepakitusiu vaizdiniu, kuris iš tiesų yra inteligento figūros – visų pirma istorinės, bet netiesiogiai ir dabartinės – karikatūra.
Kita vertus, kaži ar galime reikalauti novatoriškų įžvalgų iš kino – meno rūšies, kuri yra priklausoma nuo egzistuojančių kultūrinių stereotipų – jei šią temą ignoruoja mūsų rašytojai, intelektualai, filosofai.
O ieškantiems temperamento lietuviškame kine kolei kas teks pasitenkinti Zero...
