Lauryno Katkaus puslapis. Laurynas Katkus' website
  • senienos
  • about me / contacts
  • apie mane/ kontaktai
  • knygos ir atgarsiai
  • tekstai žiniasklaidoje
  • kritika, publicistika, pokalbiai
  • vertimai
  • Katkų literatūros draugija
  • TINKLARAŠTIS
  • svečių knyga / guestbook

Užrašai

ir kita

less is more

August 19th, 2022

19/8/2022

0 Comments

 
Dar prieš Ukrainos karą iš vieno žurnalo, kurį leidžia institucija, besirūpinanti vokišku paveldu Rytų Europoje, gavau pasiūlymą parašyti, kaip į vokišką praeitį Klaipėdos krašte žiūri lietuviai. Pasiūlymas užkabino, nes tuo ne pirmi metai domiuosi ir neblogai išmanau, tad tekstą parašiau su ugnele. Redakcija atrašė, kad tekstas jiems patiko, spausdins.
Dėl Ukrainos redagavimas persikėlė į vasarą. Ir čia prasidėjo keisti dalykai: korektūrose, kurias gavau, ne visi taisymai atitiko pradinę mintį, o kai kurie ją gana smarkiai keitė. Labiausiai užkliuvo vienas sakinys, kur rašau, [nors Klaipėdos kraštas lietuviams vis dar yra egzotika], faktas tas, kad Lietuvai jis priklauso jau beveik šimtą metu.
Komentaruose buvo pažymėta, kad išvis neaišku, ar tarybiniais laikais Lietuva egzistavo kaip tokia, o 1923 metais Lietuva juk Klaipėdos kraštą aneksavo. Atrašiau, kad aš ne istorikas ir operuoju bendrais faktais (nors, beje, iš karto po šito sakinio patikslinu, kad prieš karą padėtis Klaipėdos krašte buvo iš esmės kitokia nei po karo). Tada jie išvertė sakinį taip, kad iš būtų kalbama tik apie aneksiją. Su taisymu nesutikau. Tada jie pareiškė, kad straipsnio nespausdins -- nors jis buvo beveik baigtas maketuoti, su iliustracijomis.
Galit įsivaizduoti, kad tokia įvykių eiga mane labai apstulbino. Galvojau, kad Vokietijoje, ir ne kokiose privačiose, bet valstybinėse institucijose tokios pažiūros ir toks elgesys nebeegzistuoja. Juo labiau, kad mano tekstą peržiūrėjo ir tą sakinį cenzūravo ne žurnalo redaktorius, apie kurį negaliu pasakyti nieko blogo, o (kaip matyti iš wordinio komentarų etikečių) pats įstaigos vadovas !!
Gerai, kad toptelėjo, jog reikia pabandyti laimę kitur. Nusiunčiau tekstą Berlyno dienraščiui "Tagesspiegel", kurį skaitydavau studijuodamas FU, ir neilgai trukus gavau atsakymą, kad jis jiems tinka ir patinka, spausdins. Įskaitant ir tą baisųjį sakinį...
Prieš keletą dienų tekstas pasirodė ir internetiniu pavidalu 
Istorijos pabaiga.
Picture
0 Comments

August 18th, 2022

18/8/2022

0 Comments

 
Edinburgo Fringe įtaigiai priminė, kas yra teatro pradžia, patsai jo pamatas. Tai veiksmas gatvėje, akis į akį su žiūrovais, ne ant scenos (ar ekrane) o vienam lygyje su jais, stengiantis atkreipti jų dėmesį, užmegzti kontaktą, stebinti ir linksminti, kreiptis ir kalbinti, kad užsikabintų. Tai veiksmas čia ir dabar, jusliškoje, kūniškoje realybėje, publikai matant visas aktoriaus judesius, kimstantį balsą, vos ne uodžiant jo prakaito kvapą, sekant įspūdingus triukus ar komiškas punchline, padedant jam vaidinti, plojant (arba ne) pasibaigus epizodui, pasiduodant (arba ne) jo kvietimui įsivaizduoti, kas būtų jeigu, pažaisti vaizduotės lavinimo žaidimą „tarkim, kad“.
Savaitgalį ne tik High Street/Royal mile, kuri, savaime suprantama, yra pėsčiųjų gatvė (linkėjimai Viktoras Bachmetjevas), – visas miesto centras pilnas žonglierių, akrobatų, gatvės muzikantų, pasakorių, aktorių, kurie apsirengę iššaukiančiais kostiumais ir sukūrę akį traukiančias mizanscenas dalija skrajutes, kviečiančias į šou. Ypač nustebau, kai paėmęs keletą skrajučių supratau, jog jas dalija ne kokie samdyti žmonės, o patys tuose spektakliuose vaidinantys aktoriai – va taip, be jokios baimės, kad genijaus karūna nuo galvos nukris.
Vaidinama Edinburge kur tik įmanoma, netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, mūsų Baltijos pjesių skaitymai vyko Karališkojo Škotijos pulko kareivinėse. Britų armija Edinburge taip prisideda prie Fringe, o man kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui išėjo dviguba nauda: apžiūrėjau vietas, kur jie gyvena, tarnauja, valgo, karininkų ramovę. Keletas karininkų atėjo ir į skaitymus, o kadangi mano pjesė yra apie kariškus reikalus, džiaugiausi girdėdamas profesionalų dalykiškas pastabas ir komplimentus.
Kas rytą palei reklaminiais plakatais nukabinėtas tvoras pereidavau Meadows, kuriuose ant žolės čilino jaunimas (vasara karšta kaip niekad, sakė mano renginio organizatorius Harry, net 24 ar 25 laipsniai) ir įsiliedavau į linksmą, atsipalaidavusią publiką, kuri nesidrovi aktoriaus kalbinama, nesibijo reaguoti, kuri baigiantis pasirodymui, nepasprunka kaip čiurliai į visas puses, kad nereiktų mokėti (Beje, vaidintojams aukoti galima ne tik grynais – beveik visi performeriai apsirūpinę lapais su QR kodu). Publika čia atkeliavusi iš visos Jungtinės Karalystės (rugpjūtį  nakvynės kainos pakyla kelis kartus) ir iš viso pasaulio – sprendžiant pagal išvaizdą ir kalbas, daugiausia iš Vokietijos, JAV ir Ispanijos.
Apimtas pavydo, pradėjau galvoti, kur Lietuvoje paskutinį kartą mačiau kažką panašaus, ir pasukęs galvą, pasakiau sau, kad gal tiktai Kaziuko mugėj, kur prieš keletą metų pamėginta grįžti prie ištakų ir šalia prekybinės dalies atsirado įvairių meninių gigų – bet ir tai tik iš dalies.
Dar prisiminiau „Life“ festivalį, bet jis vyko labai seniai,  gūdžiais 90-iniais...
Ar ne todėl, pagalvojau, dabartinis mūsų teatro gyvenimas neretai atrodo vienpusis, burbulinis, prislėgtas nuspėjamų koncepcijų ir nešokiruojančio šokiravimo? Kaip jis nebus vienpusis, jeigu vaikšto tik viena koja, jeigu atsitveria nuo gatvės, glaudaus sąlyčio, grįžtamojo ryšio? Ar nėra taip, kad gaiviausios paskutinių metų teatrinės iniciatyvos atsirado būtent iš tokio atsako – atsako į būtent čia ir dabar kylančią užklausą, nesimaivančio atsako, kuris nenustoja būti teatru ir nepretenduoja būti tikrove, socialiniu tyrimu ir dar kuo nors?
0 Comments

August 18th, 2022

18/8/2022

0 Comments

 
Parašysiu apie Kultūros tarybos paskirstytą finansavimą literatūrai, katras susilaukė viešų abejonių ir kritikos, visų pirma dėl Rėzos poezijos vertimo nefinansavimo.
[Dėmesio – ilgas tekstas]
Pirmiausia – klausimai ir problemos tikrai realūs, ir gerai, kad apie tai viešai šnekama.
Bet iš karto pasakysiu, kad nemanau, kad tam būtina naudoti tokį emocingą žodyną. Žinau, kokie jausmai užplūsta sužinojus neigiamą sprendimą, pačiam ne kartą teko tą patirt. Bet kalbėti apie „atvirą pasityčiojimą“ ir panašiai, kaip fb rašė Palmira Mikenaitė -- na, nereikia...
Šitai išprovokuoja tik dar smarkesnius pykčius – galit pasižiūrėt komentaruose ( https://www.facebook.com/antanas.aj/posts/pfbid0CWgeAvfc8J7u7rjU8MfwsqM2UPVdw9kGsdU34vurCwiJ8U2inEUqDBtnwamkxZ7nl,) ten į diskusiją įsijungusieji įsimėtė gėdom , „pinigų plovimu“ ir kitokiais plūdimaisis (taip, kad betrūko tik „kultūros genocido“).
Ir šitokio „emocinio sniego kamuolio“ fenomenas, beje, visuotinė tendencija.
Spėju, jog galvojama taip: jei nešauksi, kalbėsi ramiai, tuomet tavęs niekas neišgirs, o jei išgirs, tai nuleis negirdom. Bet net jei tai turi tam tikro pagrindo, akivaizdu, kad šaukimo rezultatas greičiausiai bus priešingas – t.y. žmonėms ar insitucijoms, kuriems tai adresuojama, tikrai nepridės noro žiūrėti ir svarstyti reikalą.
(Juo labiau, kad vis emocingiau kalbėdami tuoj prieisim apatijos tašką, kai niekas nebereaguos net į drastiškiausius pareiškimus – ir galbūt kaip tik tada, kai jie atitiks tikrovę).
Juo labiau, kad tai neadekvatu, nes niekas nesiekia sąmoningai pažeminti tos ar kitos paraiškos. Esu kartą ekspertavęs KT, o kelis kartus SRTF konkursus, ir galiu pasakyti, kas jau ir anksčiau, ir šitam kivirče sakyta (bet vis tiek ne visiems daeina ) – kad tai kolektyvinis ir kelių pakopų sprendimas, kurio galutinis rezultatas ne kartą nustebina ir pačius ekspertus. Be to, kultūros srityje KT yra glaudžiausią kontaktą su savo auditorija turinti įstaiga, kuri ne tik atsiliepia į signalus, bet atsižvelgdama į juos tobulina savo veiklą. Užtenka palygint jos veiklą pastaraisiais metais su kitais fondais (arba ir kai kuriom kūrybinėm sąjungom – tiek to, pirštais nerodysim :)) – ir pasidarys akivaizdu.
Vis dėlto kilusį triukšmą laikau naudingu.
Kokios mintys kyla peržiūrėjus literatūros konkurso rezultatus ir įvairių pusių komentarus?
Pirmasis įspūdis – kad net ir patiems ekspertams nėra iki galo aišku, kokie yra šitos srities prioritetai – be tų bendriausių vertės ar sklaidos kriterijų. Štai Rusijai užpuolus Ukrainą, KT paskelbė prioritetu Ukrainos kultūros ir ukrainiečių menininkų rėmimą. Sąraše matom, kad paremta ukrainiečių poezijos rinktinė, bet taip pat – kad ukrainiečių rašytojų Jurijaus Andruchovyčiaus ir Sofijos Andruchovyč romanų vertimai neparemti, be to, gavę gana neaukštus balus. Gerai, kad leidžiame poeziją, bet jeigu KT yra svarbi sklaida, tai atrodo jog romanai (be to, tikrai žymių, visoje Europoje žinomų šiuolaikinių autorių,) turi šansų pasiekti didesnę auditoriją negu poezija? (apie taip pat neparemtą filosofo Skovorodos vertimų rinktinę pakomentuot negaliu, tiesiog nežinau nei autoriaus, nei konteksto)
Taigi matyti, kad ekspertai prieš sėsdami vertinti turi būti supažindinti su konkrečiais prioritetais (bent jau „mano“ laiku to nebuvo, o kaip dabar? )
Kita vertus, sklaida gali būti ir tokia, kad knyga atsiperka, ir parama nėra būtina. Štai paremtas Rachel Cusk romanas„Kontūrai“ . Rachel Cusk yra populiari britų romanistė, ir norisi klausti, ar knygos neišeitų išleisti ir šiaip? Dar daugiau abejonių kyla užmetus akį į šių metų I etapo konkursą ir išvydus, kad ten parama suteikta kitam Cusk romanui „Atsarginis gyvenimas“. Ar tikrai ši rašytoja tokia reikšminga, kad reikia paremti du romanus iš eilės?
Šiuo atveju, panašu, nesuveikė „institucinė atmintis“ – tai yra, nepasižiūrėta į ankstesnius KT sprendimus.
Angliškai rašoma literatūra šiandien dominuoja visame pasaulyje, susilaukia didžiausio skaitytojų dėmesio.Todėl jos atveju reikėtų kelti minėtą klausimą: kurias knygas remti, o kurios gali funkcionuoti ir be paramos? Pavyzdys iš pirmo konkurso – Bobo Dylano memuarai. Negi jų vertimas labai komplikuotas, negi jų neišpirks pasaulinės šlovės roko žvaigždės gerbėjai?... taip, Dylanas yra literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bet ją gavo juk ne už šituos memuarus.
Jei būtų mano valia, didesnį prioriteta skirčiau šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Be abejo, ekspertai ir taryba turi savo argumentų, bet vis tiek man keista matyti, kad paramos negavo tokių rašytojų kaip G. Kazlauskaitės. V.Kulvinskaitės, M.Kvietkausko knygos (miniu pirmuosius užkliuvusius vardus, o jų yra daugiau). Juo labiau, kad nesu tikras, ar nė vienas iš paremtų pasaulio rašytojų vertimų negavo paramos iš atitinkamų šalių institutų. O lietuviškos knygos jokios paramos iš kitur tikėtis negali.
Prieinu prie atvejo, nuo kurio viskas prasidėjo – Liudviko Rėzos eilėraščių, verstų Antano Jonyno. Čia mano nuomonė dvilypė. Viena vertus, Rėzos nuopelnai lietuvių literatūrai ir jos sklaidai neabejotini. Tačiau vokiškai parašytos paties Rėzos eilės į jokias literatūros istorijas neįeina; net ir Vikipedijoj jis apibūdinamas ne kaip rašytojas, o kaip teologas. Taigi vertimą tikrai reikėtų išleisti su parama, bet ar Kultūros tarybos? Man atrodo, kad (mokslinė) leidykla, leidžianti Rėzos palikimą, turėjo kreiptis į Mokslo tarybą, kurios kompetencijoje būtent tokie istoriniai-filologiniai leidiniai – juo labiau, kad kiek supratau, vertimai norimi leisti ne „pliki“, o su mokslingais paaiškinimais, įvadiniu žodžiu ir taip toliau.
Tačiau KT čia irgi turėjo šio to imtis – tai yra, dar iki ekspertinio vertinimo nurodyti, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Žodžiu, metus anaiptol ne įdėmiausią žvilgsnį matyti, kad tobulintinų dalykų yra nemažai. Dar paminėčiau tai, kad vertinime pramaišiui eina ir leidybiniai projektai, ir kultūrinės žiniasklaidos, ir literatūros sklaidos projektai. Apie tai jau nemažai kalbėta, galbūt ateinančiame konkurse jie bus atskirti. Geriau turėtų būti informuojami ekspertai, aiškiau reglamentuojamas jų darbas.
Bet užuot dėsčius pastabas, ir laukiant, kad kai kurios iš jų bus kada nors įgyvendintos, lengviau eiti kitu keliu – nieko nesvarstyti ir nesiūlyti, o tik sarkastiškai dejuoti, kad anoniminė biurokratija baigia nužudyti literatūrą ir kultūrą.
Kaip nemažai druskos šitam bare suvalgęs, pasakysiu šitaip: sutinku, biurokratinis ekspertavimas, konkursinis finansavimas ir t.t. yra labai blogas kultūros rėmimo būdas.
Tik visi kiti dar blogesni.
0 Comments

December 23rd, 2021

23/12/2021

0 Comments

 
Neseniai per lietuviškus portalus ir feisbuką prabėgo žinia apie Lietuvos demografiją, kuri ir toliau atrodo baisiai: nors paskutinį dešimtmetį , kaip mėgsta sakyti verslo klasė "niekad taip gerai negyvenom" , gyventojų vis mažėja, jų jau gerokai mažiau nei trys milijonai.
Šita problema "demografinės žiemos" pavadinimu buvo įrašyta Tėvynės sąjungos rinkiminėje programoje kaip viena svarbiausių . Deja, per visą TS valdymą iki šiandien nemačiau jokių iniciatyvų šiuo klausimu; dominavo koalicijos partnerių pasiūlyta ar primesta dienotvarkė.
Ateinantys metai yra pats tas laikas, kada šita skaudi bėda turi atsidurti ant vyriausybės ir Seimo stalo. Kitaip jau bus per vėlu. Aš nekalbu apie problemos mastą ir nacionalinį interesą, tai savaime suprantama. Bet TS tai turi būti esminė tema galvojant apie jos kaip partijos ateitį; jeigu ji šituo neužsiims, šitą klausimą eskaluos ir naudą susirinks kraštutinės dešiniosios jėgos. Jos jau dabar tą gana aktyviai daro.
(trumpas ekskursas į netolimą praeitį: pats ryškiausias bandymas taisyti padėtį buvo praeito dešimtmečio antroj pusėj prie Kirkilo ir Blinkevičiūtės. Galime ginčytis, kiek tai buvo apgalvota ir apskaičiuota, bet akivaizdu, kad tai davė teigiamų rezultatų. Teigiamų pasekmių tai turėjo ir Blinkevičiūtei, su kurios vardu gyventojai susiejo šitą politiką. Skirtingai nuo daugelio mano burbulo žmonių, manęs nė kiek nestebina dabartiniai jos reitingai. Sąsaja tiesioginė).
Galų gale tą dabar pradėti nepaprastai svarbu ir dėl to, kad tam tikra verslo klasės dalis (formuluoju atsargiai, nors kitokių nuomonių nesu girdėjęs) jau bando paveikti viešąją erdvę ir visuomenės nuomonę, kad gimstamumo didinimas (ir emigrantų sugrąžinimas) yra neįgyvendinamas ir bergždžias dalykas. Todėl pasiūlymas, kaip nujaučiate, yra leisti laisvai parsigabenti darbuotojų iš kitų šalių (kurie, kaip nujaučiate, sutiktų dirbti už minimumą, už kurį nebesutinka dirbti lietuviai).
Apie tai jau yra užsiminęs ne vienas stambus Lietuvos verslininkas. Kur buvęs, kur nebuvęs ir Laisvosios rinkos institutas ir jo tyrimų vadovė Guoda Azguridienė.
Štai ką ji sako: "Pažadas pakelti gimstamumą šeimoms už vaikus primokėjus yra populiarus, bet netikras koziris – jokiomis skatinimo priemonėmis užtikrinti tvarų gimstamumo rodiklių augimą nepavyksta niekam." (man niekaip netelpa galvoje, kaip su tokiomis pažiūromis ji gali būti viena iš nuolatinių katalikiško kultūrinio žurnalo "Naujasis židinys" autorių).
Daugiau šitos ciniškos ir , nepabijosiu to žodžio, antivalstybinės demagogijos galite paskaityti čia. 
Straipsnis apie demografinę Lietuvos padėtį  -- čia. 
​
#niekadtaipgerainegyvenom
#pomanęsnorsirtvanas.
0 Comments

Apie Kaupinio Nova Lituania

23/11/2020

0 Comments

 
Apie Kaupinio Nova Lituania
 
 
Filmo protagonistai iš esmės vienodi –  tai įsitempę ir korektiški,   nuolatos susirūpinę ir kenčiantys “inteligentai”. Jų emocijos pasireiškia tik nuvalkiotais   būdais – nervingu rūkymu, trūkčiojančia kalba ir skausmingai sustingusiu veidu,  tuo metu kramtant arba gurkšnojant iš baltų puodukų.  Nei balso pakelti, nei gestikuliuoti, nei pajuokauti, nei nusikeikti jie negali;  negali netgi nusišypsoti. Nei vyrai, nei moterys.
Kontrastai , meldžiamieji, kontrastai kine!
Smarkiausias Šalčio veiksmas, didžiausias protrūkis – tai žmoną paveržti besibaudžiančiam konkurentui Antanui (akt. R.Jasiulionis) pasiūlyti buterbrodžiukų ir išeiti. Labai drąsu. Servaus – kelionė prie jūros ir pasivažinėjimas automobiliu po smėlį. Beje, tas pats motyvas – pirmą kartą brandžiame gyvenime pamatoma jūra – yra ir filme „Beldžiant į dangaus vartus“, tad galite palyginti jų emocinę ir dramatinę  energiją.
Amato lygmenyje čia akivaizdus įspaudas aliuzijomis ir potekstėmis besimėgaujančios vaidybos mokyklos,   kartais vadinamos psichologine, kartais poetine (klaidingai).   Tarybiniais laikais šitą stilistiką, kurią neabejotinai paveikė cenzūros faktas, taip pat, matyt, čechoviškai-hemingvėjiškas “ledkalnio viršūnės” principas,  puoselėjo nemaža dalis mūsų kino (ir teatro) kūrėjų. Bet keisčiausia, kad pasikeitus santvarkoms, ji, rodos,  tapo dar įtakingesnė, bent jau tarp „arthauzinės“ krypties režisierių ir aktorių.  Nova Lituania čia tik vienas pavyzdys iš daugelio; jos paveikumą rodo ir filmai, kurie siekia  sukurti kitokią kino kalbą – pavyzdžiui,  Jonyno “Nematoma”, iš pradžių pildantis pažadą, bet  paskui atkrintantis  į užuominų  užuominas  ir nebylius kentėjimus.  
Toliau –  kaip apibūdinsime centrinę Kaupinio filmo figūrą, Gruodį? –  kaip gi kitaip , jei ne kaip  viską vardan tikslo paaukojantį idealistą, jei ne  žmonių nesuprastą „svajoklį“. Šitam  vaizdiniui - piktžolei jaučiu priešiškumą dar nuo mokyklos laikų. Na, jei Gruodžio „atsarginės Lietuvos“ svajonė  būtų perteikta kinematografiškai ar bent vizualiai, gal dar kaip nors sueitų. Bet neskaitant žemėlapio pradžioj ir neryškių kelionių nuotraukų pabaigoj, juostoje  dominuoja žodžiai, aiškinimai, skaičiai. Be abejo, visai be to  neapsieisi, bet neįvaizdinti esminio motyvo  reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi kinas.
Toliau – kokia ta šalis, kurią išgelbėti siekia Gruodis? Kokia ta tauta (ne valdžia,  kuri, kaip suprantam, yra autoritarinė ir marazmatiška)?  Šalis – tuščia. Tautos filme nėra. Bene vienintelis jos gyvybės ženklas --- moderniški Kauno interjerai.  Bet jie nėra pakankama priežastis pajusti empatiją Gruodžiui,   pergyventi dėl jo sumanymo sėkmės – interjerai niekur neemigruos.  Įsitraukti į istoriją žiūrovas galėtų tik tada, jei pamatytų, kieno egzistencijai gresia pavojus – simpatiškus, gabius žmones, kūrusius šiuolaikišką Lietuvą anapus autoritarizmo:  kad ir tų  interjerų autorius, kad ir tuos iniciatyvius „agronomus, mokytojus“, kuriuos Gruodis siūlo evakuoti pirmiausia, kad ir bet kokius lietuviškus, žydiškus ar lenkiškus tipažus  (Čia praverstų flashbackas į Gruodžio praeitį, apie kurią filmas tyli)
Bet žmones matome beveik vien tik santykyje su Prezidentu. Tai įšventinimo į karininkus ritualą tiksliai kartojantys kariūnai, paklusnūs,  autistiški studentai, veikiau primenantys LTSR laikus, taip pat keli personažai-funkcijos, kurie a) nesupranta Gruodžio idėjų  b) daugiau mažiau taikosi prie  valdžios.
Galimas kontrargumentas – „aukso amžiaus“ aura palikta potekstėje, nes apie tai mes jau žinome (vėl tos potekstės!) Mes  gal ir žinome (nors tikrai ne dauguma), o kaip kitatautis žiūrovas? Bet ir žinantiems  privalu priminti, nes čia  juk ne akademinis referatas.  
Toliau – filmas įtaigoja, kad  Lituania Antiqua žlunga ir  dėl išorinių (agresyvūs kaimynai), ir dėl vidinių (valdžia) faktorių. Išorinis pavojus pateikiamas vien tik netiesiogiai – atpasakojimais, radijo ir spaudos pranešimais, žodžiu... Blankūs lenkiški (susišaudymas pasienyje, ultimatumas) ir vokiški (iš Klaipėdos išsikraustyti turėjusi LT kariuomenė) epizodai nesukuria  jokio grėsmės pojūčio;  šaltuku alsuoja tik pasakojimas apie „derybas“ Kremliuje, kurį laikau geriausiu filmo epizodu. O, kad filmas būtų juo prasidėjęs!
Bejėgiškos, neveiklios valdžios linija išraiškingesnė, ne visa pasislėpusi užuominose. Ir originalesnė:  kada gi paskutinį kartą mūsų kinematografija, o ir dramaturgija bandė  kalbėti apie galios prigimtį,  valdžios formas?  Bet vėlgi – paikas prezidentas, konvejeriu rėžiantis tuščias kalbas, pataikūniški valdiniai  – motyvų ieškota nepernelyg smarkiai.  Jie būtų daug tvirčiau įžeminti, jei sietųsi su personažų vidiniu konfliktu ir kaita. Bet visi  trys protagonistai – Prezidentas, Servus ir Gruodis – taip ir nepasikeičia. Vienintelis Servus, lyg ir patikėjęs Gruodžio idėja ir galiausiai mėginantis organizuoti valstybės perversmą, atrodo, siūlo kitą galimybę. Tačiau  neišvystytas, nukirstas perversmo epizodas tik patvirtina, kad jis liko toks pats –  susivaržęs, nelaisvas, netikintis sumanymo sėkme.
Šeimyninė linija naujų štrichų bendram paveikslui neprideda.
Ir dar apie „inteligentiškumą“. Negi emocinis šaltumas, flegmatiška raiška yra lietuviško būdo konstanta? Tarp pažįstamų, tarp įvairiose srityse figūruojančių žmonių matome  tokio būdo atstovų, tačiau jie tikrai nedominuoja. Dauguma tų,  kuriuos laikome inteligentais, ir tų, kurių  jiems nepriskiriame, yra pakankamai ekspresyvūs žmonės.  Bet kine kažkodėl yra atvirkščiai.
Bet gal tai tiesa  „smetoniškų inteligentų“ atveju? – Net ir greitas žvilgsnis į ano meto kultūros istoriją parodys, kad spalvingų  charakterių ir  aistrų, detalių ir istorijų netrūko  ir anuomet.  Apibūdinimas „Pabaltijo italai“ neateina iš niekur.  
(Be to, net ir santūrus žmogus, gyvenantis  dvasinį gyvenimą, suranda įtikinamų būdų išreikšti savo emocijas; todėl kartais atrodo, kad tokiu būdu tiesiog pridengiama bemintystė)
 
 Būsiu paskutinis, kuris pasakys, kad  klausimas – kas yra inteligentas Lietuvoje? – yra beprasmis.  Ir nors šiandien inteligentiškumo kaip kultūrinės ir moralinės misijos samprata, dažnai, nors ne visad pasireiškianti perdėta savidiscipina, moraliniu pedantizmu ir t.t. --  kelia įtampų ir konfliktų,  ar atrodo neadekvati,  ji  glūdi   mūsų tapatybės pamatuose, todėl plačiau mąstantys menininkai anksčiau ar vėliau turės  su ja pasigalynėti. Kaupinio sumanymas liudija, kad jis yra vienas tų, kurie mėgina žiūrėti  plačiau. Gaila, kad Nova Lituania ieškojimai užstringa ties nuo tarybinių laikų nepakitusiu  vaizdiniu, kuris iš tiesų  yra  inteligento figūros  – visų pirma istorinės, bet netiesiogiai ir dabartinės  – karikatūra.
Kita vertus, kaži ar galime reikalauti novatoriškų įžvalgų  iš kino – meno rūšies, kuri  yra  priklausoma nuo egzistuojančių  kultūrinių stereotipų – jei šią temą ignoruoja  mūsų rašytojai, intelektualai,  filosofai.
 
O ieškantiems temperamento lietuviškame kine kolei kas teks pasitenkinti  Zero...
​
0 Comments

KETURIOS NAUJOS KNYGOS

2/4/2020

0 Comments

 
Žiema ir pavasaris man – verstinės literatūros skaitymo metas.  Iš Literatūros vertėjų sąjungos  žiūri nariai gauna po krūvas knygų, kurias turi atrinkti vertingiausios pernai išleistos literatūros sąrašui.  Šiemet  karantino sąlygomis, darbas šiek tiek pasikeitė –  Senamiestyje atsirado slėptuvė, kurioje be kontakto gali palikti perskaitytas knygas, ir pasiimti dar neskaitytas,   Kaip žinia, vienas iš karantino privalumų – daugiau laiko įdomiai lektūrai. Todėl jūsų dėmesiui pateikiu savo atsiliepimus apie keturias išsiskiriančias prozos naujienas. Be kontakto.
 
Olga Tokarczuk Bėgūnai
Po  aną vasarą Manno namely Tokarczuk perskaitytos ištraukos – tam tikras nusivylimas. Ilgesnės knygos istorijos – iš tiesų pagaulios, detalios, metamorfiškos; bet tarp jų prikišta neva esė ar dienoraščio gabalėlių. Jie apie keliones ir keliavimą, bet  taip jau bendrai, kad primena tarybinio „Švyturio“ rubriką „iš visur apie viską“. Fanai į tai tikriausiai atsakytų, kad toks pasklidas, švystelintis ir pranykstantis ir yra tikro kelionių narkomano pasaulis, kad čia viskas „kaip tikrovėj“. Bet man norisi, kad chaotiškam pasaulyje romanistas suteiktų formą, antro laipsnio realybę tam chaosui, o  ne pateiktų nesuvirškintą.
Dar nesupratau, kodėl tiek vietos skiriama anatomijos ir kūno plastinacijos temai. Ji tikriausiai siejasi su keliavimo tema, bet kaip? Kipšas traukia už liežuvio pasakyti, kad autorė rašė romaną apie plastinaciją ir anatomus, užstrigo, tada viską sumaišė su kelionių motyvais, ir gavos, kas gavos.
Kad ir kaip ten būtų, Tokarczuk moka save vertinti ir žino, kas pavyko labiausiai. Ne veltui Nidoje skaitė geriausią knygos istoriją apie Anušką su neįgaliu vaiku ir iš kalėjimo (lagerio?) grįžusiu vyru, kuri, negalėdama ištverti šitokio gyvenimo, pabėga iš namų ir pradeda be tikslo važinėtis Maskvos metro. Ne veltui iš šios istorijos ir romano pavadinimas.
 
Karlo Oves Knausgaardo  Mano kova II (Mylintis žmogus) priešingai –  pradėjau skaityti su skeptišku nusiteikimu, maždaug „žinau tuos tavo prijomus“, bet perskaičiau su ugnele. Įsimylėjimas, santykiai šeimoje, su draugais, su gyvenimo suvestais pažįstamais (pvz. vaikų darželio tėvais), špilkutės švediškam politkorektiškumui, vaikų atsiradimas ir tėvystė –  viskas labai ir labai ok. Knausgaardas sugeba į skaitytoją kreiptis taip intymiai, kaip į seną draugą, bet išvengia ir širdies vėrimo patetikos, ir pošlybių. Nors jis paišo save kaip uždarą vienišių, savo sieloje raustis mėgstantį introvertą, niekas iš to, ką jis pasakoja, neatrodo kriptiška, prasminga vien tik jam pačiam.   
Bene stipriausia jo amato pusė – kalbant apie gana panašius dalykus, rašytojo buitį, šeimyninį gyvenimą, nesikartoti – nekartoti situacijų,  palyginimų, įvaizdžių. Matyt, fotografinė atmintis.
 
Donna Tart Dagilis.
Pagal taisykles parašyta Great American novel (kabutėse) – Pradžioj turi būti katastrofa ir trauma: teroristų bomba meno galerijoje užmuša vaiko motiną, o mirtinai sužeistas prašalaitis kaip operoj dar suspėja išgiedoti paskutinę ariją – pasakyti protagonistui (neaiškią) paslaptį. Skaitytojas užkabintas, ček. Toliau reikia viską labai išpūsti ir papimpinti aprašymais iš įvairių specialių sričių, daugiausia dailės ir antikvariatų. Daugiau apimties, vadinasi – daugiau išminties, pamanys skaitytojas, ček. Taip pat pripumbasinam narkomaninės romantikos (štai kur tikroji patirtis, ne jūsų buržuazinės prėskybės!) Tai prezentuosim kaip brendimo (auklėjamąjį) romaną – bet jau vaizduojami  penkiolikmečiai kieti kaip recidyvistai, o apsisukę ant kulno puikuojasi meno istorijos  žiniomis kaip mokslų daktarai. O kulminacijoje kaip gi kitaip –  turi visu gražumu atsiskleisti mafijinis motyvas, ir slow motion turi būti aprašyta razborkė (p.734) (maždaug: ir tada pasukau galvą... ir pamačiau iš jo galvos plūstant kraują... ir pamačiau ant žemės gulintį pistoletą ir pagriebiau jį ...  ir negirdėjau šūvių garso...ir, aišku, ...tu išgelbėjai mus!“).
Grubi klaida yra jau pačiam pirmam psl. – herojus pareiškęs, kad nesupranta nė vieno olandų kalbos žodžio, tuoj pat be klaidų pasako olandiškus bažnyčių pavadinimus ir „ponai ir ponios“. 
 
 
Lucia Berlin, Namų šeimininkės vadovas.
Trumpi apsakymai, iš pradžių tiesiog žmonių portretai, gražiai pasibaigiantys be kulminacijos ir apibendrinimo, kokiu pakabintu ore onelineriu. Autorės gyvenimas – vaikystė kalnakasių miestelyje, jaunystė Čilėje, studijos Teksase, paprasti darbai (valytoja, medicinos slaugytoja etc.), alkoholizmas, santykiai su šeimynykščiais ir vaikais. 
Taiklūs pastebėjimai apie žmones iš apačios, snaiperiškos detalės (pvz. šeimininkių ir valytojų santykiai, ką iš buto galima spręst apie žmogų).
Apie savo nuotykius ir išdaigas rašo su lengva šypsenėle, bet nesentimentaliai. Apibendrintas herojus [ė] – mažakalbis, grubus ir užsispyręs, bet po paviršiumi  geraširdis amerikonas [-ė]. Vienoj vietoj ji probėgšmais pasako labai svarbų dalyką apie amerikietišką savivoką, iš kurio manding ir kyla novelių vyrų ir moterų  alkoholizmai. „Visada užtrenkdavau prieš nosį duris širdgėlai, savigailai ir graužačiai. Jei silpnumo akimirką bent truputį kurią įsileisdavau – taukšt, durys su trenksmu atsiverdavo, ir širdį persmelkdavo skaudūs skausmo šuorai, akyse aptemdavo iš gėdos, ši išdaužydavo į šukes puodelius, butelius, stiklainius, langus, o aš, kraujuodama klupinėdavau ant papilto cukraus ir šukių, apimta siaubo ir springdama ašaromis, kol galų gale šiaip taip visa tai nusipurtydavau ir šniurkštelėjusi užverdavau tas sunkias duris. Tada dar sykį iš naujo save susirinkdavau.‘
 
Kitaip sakant, turi visad būti kietas, valingas ir tough, negali  pripažinti savo silpnumo, nors kiek pagailėti savęs. O jei – o kai – tas tave ištinka, tada gailiesi ir baudi, ir naikini save lygiai su tokiu pačiu užsispyrimu ir beatodairiškumu, kaip „kietuoju“ laikotarpiu. Tik į priešingą pusę. 

0 Comments

Niekur nesidėsi, reiks šimtmečio sulaukt

21/3/2020

0 Comments

 


1. Rudenį laiptinėj sutinku kaimyną. Toks energingas pensininkas, kurį mes vadinam profsąjungiečiu. Rytais su chalatu eina pasiimti laikraščių iš pašto dėžutės, popiet išeina į miestą su pilku kostiumu ir juodu "diplomatu" iš 80 -inių.
Klausiu, kaip sekasi?
-- Normaliai. Va devyniasdešimtmetį atšvenčiau! [išsproginu akis]
2. Prieš kokį mėnesį laiptinėj sutinku kaimyną, klausiu kaip sekasi
--- Gerai. Reikia šimtmečio sulaukt, niekur nesidėsi!
3. Prieš savaitę. Virusas. Karantinas. Kaimyno skambutis sugedęs, baladoju į duris. Bute garsiai šneka telikas, bet niekas neatidaro.
Į tarpdurį įkišu raštelį, taip ir taip, kaip sekasi, jei trūks maisto, pasukit.
4.Kelias dienas tikrinu. Raštelis nepaimtas, durų neatidaro, telikas įjungtas. Į galvą pradeda lįsti mintys.
5. Šįryt skambutis. Kaimynas. "Dėkui už jūsų malonų pasiūlymą, bet aš, che che, apsirūpinęs viskuo mažiausiai porai savaičių, tad kolei kas ramu ir poreikio nėra! "

#coronastories
​

0 Comments

APIE VASARIO 16 IR SMETONAS

26/2/2020

0 Comments

 

žr čia

0 Comments

November 10th, 2019

10/11/2019

0 Comments

 
Šį rytą parašiau eilėraštį -- neilgą, bet aktualų. Vadinasi "Naujalietuviškas ruduo" . Štai anas jūsų dėmesiui:

​Lietus, tamsu, prie padangų keitimo eilės,

Ir verslo lyderystės perspektyvos slogios,
Pamačius kepsnį lėkštėje, netįsta seilė,
Ir vėl Sabaliauskaitę skriaudžia tie, nu tie --
                                                       literatūrologai.   
0 Comments

2019-ųjų vasarai atminti

21/8/2019

0 Comments

 
Galway Kinnell
​
Pusiaukelė
 
1
 
Naktį prabundu,
Skausmas  mentėse.
Apstulbęs guliu po medžiais,
Kurie biškį girgžda tamsoj,
Po milžiniškais pasaulio medžiais.
 
Guliu ant žemės
Kaip liepsnos guli malkų šūsnyje,
Kaip sėkloje arba kiaušinėlyje glūdi įspaudas to, kas nutiks.
Myliu žemę, ir jos tamsybėse
Amžinai esu prašalaitis. 
 
2
 
6 ryto. Vanduo vėl užšalo. Atitirpinau ir išsiviriau arbatos. Suvalgiau žalią kiaušinį ir paskutinį apelsiną. Atsigavęs po ilgo miego. Takas beveik nepastebimas po aštuonių colių sniego danga. 9:30 vietomis sniego iki kelių. Sustojus pailsėti, po marškiniais ima stingti prakaitas. Bet miškai pilni vėjuoto pirmųjų upeliūkščių triukšmo. 10:30 pagaliau saulė. Nuo šakų iškart pradeda tirpti sniegas, krisdamas žemyn skleidžia tiksinčius garsus. Slėniuose slūgso miglini debesys. 11:45 į pakrantę už dešimties mylių lėtai ritasi žvilgančios bangos, ryškiai mėlynos ir ramios. 12, vidurdienis. Nepaaiškinamas džiaugsmo pojūtis, lyg geros naujienos mane būtų pasiekusios tiesiogiai, apeidamos smegenis. 2 popiet. Nuo Gouldžio viršūnės pažiūrėjau atgal į Hebo slėnį[1]. Pilies uola įsmigusi į debesį.  Iš slėnio pakyla vėsus gūsis: tai šviežias, žemiškas, sniego ir medžių skonio vėjas. Nepanašus į tuos transcendentinius gūsius, nuo kurių suskausta širdį. Jis neša laimę. 2:30 pasiklydau. Bandydamas aptikti genį, braidžiojau po sniegą. Iš už medžių vėl pasirodė saulė. 3:10 vis dar nerandu kelio. Šąla. Nuo aukštumos atsiveria vaizdas į PR, plikų, baltų kalvų pasaulis, banguotas, keistai susigarankšlėjęs. Virš jų – blyškus pusmėnulis. 3:45 einu pagal žemėlapį ir kompasą. Prieš minutę  prašuoliavo pasibaidęs elnias, liesdamas žemę kas penkiolika  ar pan. pėdų. 7:30 apsistojau nakčiai prie Alderio upelio ištakų. Sumynęs sniegą, iš šakų padariau gultą. Tamsoje užkūriau mažą lauželį. Valgiau kiaulienos su pupelėmis. Vienas, o gal keli viskio gurkšniai nudegino gerklę. Naktis labai giedra. Labai šalta. Danguje kabo tas pusmėnulis; tarp medžių viršūnių įspindo žvaigždynai. Laužas ėmė blėsti.
 
3
 
Žarijos išblėsta,
Paskutinis dūmelis plevena į viršų
Ir pranyksta tarp žvaigždžių.
Ši naktis pirmoji, kai guliu
Nukuriančioje tamsoje.
 
Žmogaus širdyje
Miega žalias kirminas,
Aplink save apsukęs širdį.
Vieną dieną jis susapnuos sau juodus sparnus
Ir ištrūks į juodą dangų.
 
Guliu  čia atsimerkęs
Ir pamirštu mūsų gyvenimą.
Visa, ką matau – šita valtele be šviesų
Mes plaukiam į tuštumą
Tarp milžiniškų žvaigždžių.
 
Žinau, kad myliu dieną,
Saulę ant kalno, Ramųjį vandenyną –
Šviesų,  vainikuotą bangomis.
Bet žinau, kad pasaulyje gyvenu tik pusiau;
Pusė mano gyvenimo priklauso laukinei tamsai.


[1] Vietovės Oregono valstijoje. 

Iš Amerikos anglų kalbos vertė eLKa
0 Comments

May 13th, 2019

13/5/2019

0 Comments

 
Picture
Kaip smagu ryte atsikelti ir pamatyti ir kalnus, ir gerus rinkimų rezultatus! 
Atrodo, kad Lietuva keičiasi -- ir labiau, nei pastebime savo burbule. Atrodo, kad vis mažiau tikima politikais-gelbėtojais, kurie paburs gerovę, ir politikais kaip gražiais siluetais ten toli, televizoriaus ekrane. 
Apmaudžiausias momentas šiaip jau džiugiame peizaže buvo Skvernelio paaiškinimas apie pralaimėjimo priežastis. „Galbūt ir ta priežastis yra, kad mokesčių mažinimas, galimybė uždirbantiems žmonėms turėti daugiau vaiko, šeimos politikos skatinimas nėra priimtinas“, – svarstė jis. Tai yra visiška netiesa, ir Skvernelis tai puikiai žino. Jo sutriuškinimo priežastis yra nieko nekeičianti švietimo "reforma" ir mokytojų streikas (kurio giluminė priežastis, žinoma, yra šapokiška mokesčių "reforma"). 
Bet kodėl jis tai sako, va taip ant karštųjų, rinkiminę naktį? Nori patrolinti visuomenę, ar paagituoti už savus Europos rinkimams? Man regis, kad čia atsiskleidžia valstiečių lyderių mąstysena, kurios branduolys yra įtikėjimas savo išrinktumu, savo visapusišku politiniu tobulumu, tuo, kad jie yra didžiulė dovana Lietuvai. O jeigu ta Lietuva nerodo jiems deramos pagarbos -- na, tada žinokitės. Ir nesvarbu, kad Seimo rinkimuose valstybės valdymas laimėjusiai partijai patikimas 4 (keturiems) metams: aš įsižeidžiau, aš su jumis daugiau nežaisiu. 
O gaila, nes toje politinio spektro pusėje dabar -- ir visada -- reikia politinio atstovavimo, reikia brandžių politikų. Gal jų vietą užims Palucko socdemai?


0 Comments

2018-ųjų buhalterija

15/2/2019

0 Comments

 
Na, tai kokie buvo metai, kokie metų rezultatai?
1 išversta knyga ("Jūrų vilkai")
2 išverstos (ir paskelbtos, kas pasitaiko rečiau) pjesės. Ypatingai komplikuota, bet daugiausiai malonumo teikusi -- Büchnerio "Voicekas". 
Keletas esė apie literatūrą, spausdintos "Metuose" -- visų pirma "100 lietuvių literatūros metų" vasario numeryje.
1 išversta ir išspausdinta apysaka -- to paties Büchnerio "Lencas". 
Katkų literatūros draugijos renginiai Vilniuje ir Nevilniuje, visų pirma Užgavėnės su Šveiku ir Šimonyte, ir Joninės Vilkyškiuose. 
Vietos: Brandenburgas ir Berlynas, Tartu ir Suvalkai, Šalčininkai, Jonava ir Kaunas (Šančių bendruomenėėė!), Nida, Nida, Nida ir Gudžionys. Ate Žvėrynui. 
Baliai ir festivaliai: djavimas "Elektrit", Užgavėnės "miesto laboratorijoje", Valpurgijų naktis Wiepersdorfe, Veronikos gimtadienis ant Parnidžio kopos, Mykolas Katkus jubiliejus "Bačkoje" , Grateful Dead (aka "Ir viskas kas yra gražu yra gražu") koncertas, Katkų atvirų durų diena tarpušvenčiu. 
Drakarais: Vilkokšnis ir Vilnelė.
Ar čia daug, ar nelabai?
A, ir dvi demonstracijos! -- kultūrininkų prie Kudirkos ir mokytojų prie Katedros ir Kudirkos. 
Tai gal jau pusė bėdos --
0 Comments

pankovi laikrodžiai (apie VilniusPunk 1988-2018)

26/8/2018

0 Comments

 
jie čia
0 Comments

šio rugpjūčio atminimui

16/8/2018

0 Comments

 
BOB HASS

Ančių medžiotojo slėptuvė

 
Luizianoje gyveno teisėjas – šią istoriją vakarieniaujant pasakojo jo duktė – kurio vienintelė aistra buvo ančių medžioklė. Kiekvienais metais per paukščių migracijos sezoną, kai žaliagalviai gaigalai ir smailiauodegės antys, žilanugarės antys, mėlynsparnės kryklės ir rusvosios antys, pilkosios antys, cyplės ir žilosios antys taisyklingai išsirikiuoja ir laikydamosi kažkokio vidinio navigatoriaus, plačia trasa patraukia iš Kanados į Jukataną, jis keldavosi trečią ryto ir eidavo medžioti. Dabar, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, vis dar kasdien eina į slėptuvę; jis priklauso baltųjų vyrų klubui, kurio nariai, tėvai ir sūnūs, prieš aušrą traukia burtą ir valtelėmis tyliai plaukia į savo vietas. Prašovęs jis papurto galvą ir sako: „kad nušautum antį“ – tai mėgstamas medžiotojų posakis – „pats turi būti antis“. Dabar jis dažnai užsnūsta.  Kai penkios smailiauodegės sukasi virš jo slėptuvės, sudarydamos puikų taikinį, užgniaužę kvapą vyrai  girdi šilkinį vėjo šiugždesį riebaluotose paukščių plunksnose, bet nieko nenutinka, tik tęsiasi tyla; tada vienas iš jo kompanionų šnibžda sūnui: „Velnias, atrodo, teisėjas vėl užmigo.“ Jei tai atsitinka dar kartą, jis sako: „Leni, nuplauk pažiūrėt – ar jis miega, ar miręs.“ Sūnus, praplikęs vidutinio amžiaus vyras stambiomis nerangiomis rankomis, iriasi prie skendinčios rūke teisėjo slėptuvės, ir mato, kaip paukščiai paima kursą į pirmąją prošvaistę pietiniam danguj. 
​
Iš Amerikos anglų kalbos vertė elka
0 Comments

Naujas Mobiliukas: Vaiduokliai ir Titanai

8/6/2018

0 Comments

 
Pereitą savaitę prie universiteto pavyko visiškai sudaužyti seno mobilaus ekraną; šitai davė paskutinį postūmį  pirkti naują. Likau ištikimas Nokiai, kurią užvakar įsigijau per internetinę parduotuvę. Dar pačioj parduotuvėj  į naują glotnų blizgantį daiktą įsidėjau kortelę, ir prasidėjo intensyviosios slaugos laikotarpis, kuris tęsiasi iki šiol ( prasidėjo jis tuo, kad nusvaigęs parduotuvėj pamiršau paimti piniginę. Gerai, kad kitas pirkėjas ją iškart atnešė prie mašinos. O juk,  kaip žinome iš patirties,  galėjo ir neatnešti).
Daugiausia vargo sukėlė tai, kad į naują telefoną nepersikėlė kontaktai; iš kortelės jų nenuskaitė, o p.Windowsas su  p.Androidu susikalbėti atsisakė. Nuvariau į tele2, kur merginos sugebėjo perkopijuoti duomenis iš telefono į mano Microsofto paskyrą, bet daugiau nė iš vietos. Galiausiai vakar vakare pavyko įsikelti tą paskyrą į telefoną. Instaliuodamas naujas programas, pasijutau kaip mūšio lauke: dėl mano skalpo, t.y. ID grūmėsi titanai, vardu Googlas, Microsoftas ir Facebookas. Atrodo, niekur nepadėjau netinkamos varnelės, suteikiančios vienam išskirtines teises ir likau tarpe tarp. Intensyvios, bet visiškai chimeriškos veiklos įspūdį sustiprino adresynas, kur adresai nusikopijavo taip, kaip jie buvo įrašyti kažkuriuo metu užstrigusiuose Windowsuose – pasidauginę po penkis ir šešis kartus (todėl tele2 merginos stebėjosi, kiek daug kontaktų aš turiu). Ilgai vargau, kol supratau, kaip juos ištrinti; bet ryte jie vėl paslaptingai pasidaugino, ir tą patį veiksmą teko atlikti dar kartą. Tikiuosi, daugiau šitų vaiduoklių gaudyti nebereikės.
Ir bendrai turiu pripratinėti prie naujos terpės; Androido lietuviški terminai tokie taisyklingi, kad ne visus suprantu. Pvz. ką reiškia žodis „tinkinti“ – ar tai tas pats kaip bendrinti, ar kaip išsaugoti (debesyje), ar dar kažkas kita? Bet pamažu pradedu suprasti  navigavimo pačiame telefone, skambinimo ir žinučių siuntimo,  programų diegimo, žemėlapių, kalendoriaus ypatybes. Turbūt didžiausias trikdis – nuolat besisiūlančios įvairiausios galimybės ir programos, kurios nori nuolatos būti įsijungusios, pranešti man apie naujas žinutes, orą, eismą, pasaulio įvykius ir kitaip nervinti.  Dėl to vos tik instaliavus, teko ištrinti Messengerį. Pas jį niekur neradau opcijos, kad žinutes galėtum pasižiūrėti tada, kai pats nori, o ne kai jos ateina. Liko dar išsiaiškinti su radiju bei muzika, ir tada skaitmeniniame Armagedone stos – --mne, ne pergalė ir ne galas, tiktai laikinos neilgos paliaubos. 
0 Comments

Vasaros Interviu laikraščiui "draugas"

6/10/2017

0 Comments

 

Uždaroji ir atviroji emigracija
 
Keturiasdešimtmečių kartos rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas Laurynas Katkus – asmuo, su kuriuo galima kalbėtis apie daugelį temų, nes jo patirtis, kaip ir dera menininkui, itin plati ir įvairialypė. Su šiuo metu Vilniuje gyvenančiu kūrėju apie emigraciją, kultūrinius ir literatūrinius jos aspektus kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.
 
Esate gimęs „brandaus sovietmečio“ laiku, ir Jūsų vaikystė bei paauglystė prabėgo Lietuvai dar tebegyvenant priespaudoje. Kiek jaučiate savo pasaulėžiūros ir tų žmonių, kuriuos sutinkate kelionėse Europoje bei JAV, pasaulio patyrimo ir mąstymo skirtumus? Ar tikrai lietuvis net ir užsienyje negali atsikratyti sovietinės praeities pėdsakų?
 
Su šitais klausimais susiduriu nuo seno. Mano tėvai, ypač tėvas, su kvartetu išvažiuodavo į užsienį, įskaitant „kapšalis“, ir nuolatinis jų pasakojimų motyvas buvo tarybinio piliečio lyginimas su anų kraštų žmonėmis, kartais rimtas, kartais anekdotiškas. Nuo studijų įvairiomis progomis užsienyje svečiuojuosi ir aš – neseniai suskaičiavau, kad Vokietijoje iš viso esu praleidęs apie ketverius metus. Suprantama, šios viešnagės irgi skatina apie tai galvoti.
Griuvus „geležinei uždangai“, pirmosios į Vakarus pakliuvusių lietuvių  reakcijos buvo labai stiprios – susižavėjimas tenykšte gerove, stiliumi, nepatogumas ar gėda  dėl to, kad nežinai daugelio dalykų,  nemoki jais naudotis, ir didelis noras visa tai išmokti. Atsimenu, 1991-ųjų vasarą Noriče sėdėdavau svetainėje pas savo bičiulį Keithą ir valandų valandas klausinėdavau jo apie Britanijos politiką, literatūrą, universitetus, žiniasklaidą; apie tai, kaip funkcionuoja Karališkasis paštas ir kaip ruošiama angliška arbata. Man pasisekė, nes žinias gavau iš puikiai išsilavinusio „pirminio šaltinio“; įsivaizduoju, kad kitiems, kurie jas turėjo rinktis po kruopelę, iš nuogirdų, kitų likimo bendrų buvo kur kas sunkiau. Apie šį kultūrinio kapitalo kaupimo laikotarpį plačiau rašau esė „Padėkos žodis prancūzų geografams“, išspausdintoje tame pačiame „Sklepe“.
Aišku, buvo ir tautiečių, kurie laisvą Vakarų erdvę suvokė kaip leidimą naudotis viskuo ir daryti ką nori. Apie tuos žmones gerokai per daug rašyta kriminalinėse kronikose, paverčiant juos visų lietuvių elgesio stereotipu; vis dėlto juos miniu, nes bendresne prasme matau tai kaip vieną didžiausių tarybinės epochos liekanų – tai yra, nebrandų, anarchišką laisvės supratimą. Bet kokią tvarką, reguliavimą, įstatymą priimame kaip iš šalies primestą, svetimą dalyką, kurį pažeisti (juo labiau -- pažeidus išvengti nuobaudos) nėra nieko blogo, priešingai – rodo  šaunumą ir apsukrumą. Tokias nuostatas papildo „atsipūtusi“ etika, ryškiausiai pasireiškianti viešosios moralės srityje: „jei tik tas tiesiogiai neliečia manęs ir mano interesų, tegu kiti daro, ką tik jų širdis geidžia“. Man atrodo, kad tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvai taip sunkiai sekasi kurti Rechtstaat (teisinę valstybę),  kovoti su korupcija ir „pusbrolių ekonomika“. Taip pat aiškėja, kodėl kalbant apie bendrąjį gėrį, visuomenės solidarumo klausimus, vis dar nusveria ciniška neoliberalistinė ideologija.
Vis dėlto tai nepaneigia fakto, kad kai kurios visuomenės grupės ir dar labiau – individai per Nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Mes per mažai kalbame apie tuos atvejus, o kai kalbame – padarome meškos paslaugą mitologizuodami juos kaip „sėkmės istorijas“. Tačiau jei pažvelgtume analitiškiau,  pamatytume, kad absoliučia dauguma atvejų sėkmės recepto pagrindiniai ingredientai buvo ne tiek „ES direktyvos“, „nematoma rinkos ranka“ ar „naujausi Harvard Business School burtažodžiai“, o pačių noras keistis (visų pirma!), tvirta asmeninė ar politinė valia, aiškus problemų įvardijimas ir  apmąstytas veiksmų planas. Ir, be abejo, kasdienis triūsas.
Tam tikri bruožai, kuriuos lietuvių mentalitete suformavo tarybinė sistema, išlieka ir šiandien, ir liks dar ilgą laiką. Pavyzdžiui, aš savo „tarybiškumą“ prisimenu kiekvieną kartą, kai kokioje nors įstaigoje ar parduotuvėje pamatęs didelę eilę, grūstį ar panašiai, sunerimstu, kad negausiu to, ko atėjau, ir pajuntu postūmį tuojau pat brautis ligi tikslo.
Kita vertus, čia taip pat labai reikia blaivaus, pasveriančio žvilgsnio, kad atskirtume tarybinį palikimą ir kitus faktorius – temperamentą, kilmę, įsitikinimus, galų gale vėlesnes patirtis. 
Be to, nevalia pamiršti ir gražių dalykų, kurių būta tarybinių laikų visuomenėje, savitarpio pagalbos ir bendrystės. Štai kad ir mano tėvai kur nors Austrijoje ar Britanijoje, užuot mėgavęsi malonumais, taupė kiekvieną skatiką, kad galėtų parvežti dovanų savo šeiminykščiams, giminėms, draugams.
Gal pasirodys paradoksalu, bet pavojingiausia paskutinių metų tendencija man atrodo tvirtinimas, kad tarybinė epocha mums jau nebeaktuali, kad su ja galutinai susitvarkyta ir atsiskaityta. Tai dvelkia aikštingu požiūriu į dvasios istoriją („ai, nesvarbu, ką sako istorikai, sociologai, psichologai, ką rodo kitų šalių pavyzdžiai – aš nebenoriu kalbėti apie tuos nemalonius dalykus!“) arba, dar blogiau, bandymu tokiu būdu pridengti savo nešlovingus darbus anais laikais. Net jei pati jauniausia karta sistemos asmeniškai nebepatyrusi, vis tiek persveria kultūrinė patirtis, perduodama per meno kūrinius ir žiniasklaidą, mokyklą, šeimos istorijas. Esama ne vieno blogojo perimamumo pavyzdžio -- tarkim, kai kurių „jaunosios kartos“ politikų ar valdininkų, besielgiančių pagal lygiai tą patį tarybinį/potarybinį valdžiažmogio modelį. Čia visiškai sutinku su senute psichoanalize: neįsisąmoninti, išstumti dvasiniai kompleksai  tarpsta, o įsisąmonintus galime transformuoti ar bent jau apriboti jų poveikį.
 
Studijavote Vokietijoje, Leipzige, stažavotės JAV. Kuo skiriasi tenykštis literatūros, kultūros ir mokslo apibrėžimas ir jo atitikmuo tikrovėje nuo lietuviškojo? Kaip šiame kontekste vertinate pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių emigrantinę literatūrą?
 
Mano nuomone, nepaisant kai kurių išimčių, emigrantų literatūra neišsiskiria iš bendro konteksto. Svečios šalys dažniausiai perteikiamos tuo pačiu egzotiniu raktu, kaip ir Lietuvoje gyvenančių autorių kelionių tekstuose. Autorius yra išdidus gidas, kuris pasakoja toliau nosies galo nemačiusiems kraštiečiams, kokių neregėtų-negirdėtų dalykų yra patyręs, kaip čia viskas kitaip nei pilkoje gimtojoje provincijoje. Šalies tapatybė ir žmonių tipažai, kelionės ar emigracijos poveikis sielai aptariami tik šiuo rakursu (jei apskritai). Tokia perspektyva infantili; bet blogiausia tai, kad ji suteikia argumentą mūsų duginiškiems konservatoriams, skelbiantiems, jog lietuvių literatūra pajėgi kokybiškai rašyti tik apie „gimtąją gryčią“.
Iš paskutinį dešimtmetį išleistų knygų labiausiai nuo egzotikos nutolę Valdo Papievio prancūziški romanai ir Eugenijaus Ališankos kelionių eseistika, nors Ališankos „Empedoklio bate“ man šiek tiek per daug autoriaus biografinių detalių, per mažai dėmesio išorei.
 
Pasidalinkite mintimis apie emigraciją, remdamasis savo susitikimų su skaitytojais JAV patirtimi. Ar, Jūsų nuomone, lietuviai pakankamai subrendę save vadinti diasporine tauta? Ar išvažiavusieji iš tėvynės yra pasiruošę susitikimui su kita ir kitokia kultūra bei gyvenimo būdu ir net kitoniška paties buvimo pasaulyje samprata? Kiek šiandienos lietuvis užsienyje, ypač JAV, yra besiilgintis tėvynės, ir kiek jis yra nei tikras lietuvis, nei tikras amerikietis? Pagaliau, ar įmanomas toks lietuvis, kuris jau visiškai būtų pamiršęs ankstesnę patirtį ir sėkmingai įsigyvenęs naujoje aplinkoje, mieste, valstybėje, žemyne?
 
Mano patyrimu, yra du lietuvių emigrantų tipai: vieni stengiasi atsiverti, pažinti naująją tikrovę, pavieniais atvejais eidami iki bandymo ištrinti senąją tapatybę (nors iš tikrųjų tik ją išverčia į kitą pusę nelyginant paltą), kiti, patys to nepastebėdami,  užsidaro mažuose getuose ir sustabarėja kone labiau už Lietuvoje likusius. Bet mūsų emigracija šiuo požiūriu neišskirtinė, nes taip pat susiskirsto ir kitų tautų emigrantai. Dar pridursiu, kad mane kaip rašytoją domina ir tie, ir tie; uždarieji kartais net būna įdomesni, bet tik kartais.
Kalbant apie diasporą, lietuvių kilmės žmonių esama visose Vakarų šalyse, nors gausiausia jų, be abejo,  Šiaurės Amerikoje. Ko gero, ilgainiui į diasporą įsilies ir dalis naujųjų emigrantų. Egzistuoja ir lietuviškos diasporos literatūra: paminėsiu tik kanadietį Antaną Šileiką, visų pirma jo puikų apsakymų ciklą Buying on Time. Manau, kad mūsų diplomatija diasporai skiria per mažai dėmesio, ir tik elementariuoju gintaro-cepelinų-krepšinio-tautinių kostiumų  lygmeniu. Man labiausiai rūpi kultūrinė „vidinė išmintis“, kurios iš savo krašto kultūrą puikiai pažįstančių diasporos atstovų galėtume gauti kur kas daugiau. Ir skleidžiant žinią apie šiuolaikinę Lietuvos kultūrą už lietuviškų bendruomenių ribų veiksmingesnė būtų diasporos, o ne naujosios bangos pagalba – nors pastarosios talka, žinoma, taip pat labai sveikintina.
 
Kaip vertinate Lietuvos valdžios iniciatyvas grąžinti emigrantus į Lietuvą? Ar šiomis programomis pasiekiama prasmingų rezultatų? Ar tikrai lietuvius reikėtų „grąžinti“ į tėvynę? Ar tikite, kad šiuo laiku įmanoma įsigyventi vienu metu ir Lietuvoje, ir užsienyje? Gal kada ir pats svarstėte ilgesniam laikui nei keleri metai įsikurti svetur?
 
Prisipažinsiu, esu du kartus galvojęs apie pasilikimą, bet neilgai, gal keletą dienų. Pirmą kartą tai atsitiko minėtais 1991-aisiais, per rugpjūčio pučą – dėl suprantamų priežasčių, antrą –devyniasdešimtinių viduryje Vokietijoje, bet tada priežastys buvo visiškai priešingos, intymios. Dėkui Dievui, apie emigrantus viešumoje pagaliau kalbama be kaltinimų ir pagiežos. O, pamenu, dar visai neseniai filosofas Vytautas Radžvilas juos vadino „duoneliautojais“, kurie stokoja meilės tėvynei.  Puikiai žinau, kad ypač apskrityse egzistuoja ne viena rimta priežastis susikrauti lagaminus, ir tai  ne tik menki atlyginimai. Visuomenės nuomonę formuojančiai žiniasklaidai beveik visuotinai kurstant godumą ir tuščiagarbystę, garbinant „turtinguosius ir įžymiuosius“ tvirtėja paprasto lietuvio įsitikinimas, kad šalyje viešpatauja stipriojo teisė, kad čia nėra nei lygių galimybių, nei solidarumo. Prisideda ir tai, kad visas viešasis sektorius, švietimas, kultūra jau kelintas dešimtmetis maitinami bado dieta, kad šiose srityse neegzistuoja  „socialiniai liftai“, tai yra, realios galimybės daryti profesinę (o ne administracinę ar politinę) karjerą.
Antra vertus, man susidarė įspūdis, kad emigracija yra virtusi tam tikra mada, ir sprendimas emigruoti priimamas iš inercijos, rimtai visko nepasvėrus, ar netgi piktdžiugiškai...
Valdžiai – tiek kairiajai, tiek dešiniajai – emigracija ilgą laiką buvo paranki, nes gerino įvairias statistikas ir buhalterijas, kurios „musyse“ yra pagrindinis politikos tikslas. Žinoma, jie nesusimąstė, kad nesibaigianti emigracija yra jų darbo įvertinimas – iš sėkmingai besitvarkančių šalių niekas neemigruoja, priešingai, į jas nori patekti (pavyzdžiui, iš buvusio Rytų bloko šalių nulinė emigracija yra Čekijoje ir Slovėnijoje). Susigriebta tik tada, kai atsirado aibė „skaičių masažavimu“ nepanaikinamų demografinių, geopolitinių ir kitokių problemų.
Mano nuomone, emigracija sustos ar grįžimas prasidės ne tada, kai, kaip kartojama, užsienio investicijos tarsi burtų lazdele prikurs šalyje begalę gerai apmokamų darbo vietų. Nei to realistiška tikėtis, nei tai vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės emigruoja. Emigracija baigsis tada, kai žmonės pajus, jog Lietuva tapo teisingesne ir solidaresne valstybe. Tada, kai mūsų visuomenėje bus daugiau bičiulystės, kuriai aukštą mitologinį statinį statė prieš šimtą metų gimęs semiotikas Algirdas Julius Greimas, beje, pokario dipukas. Vėlgi – reikia pabrėžti, kad to pajutimo neįmanoma sumanipuliuoti viešųjų ryšių kampanijomis ar panašiom priemonėm (kitų lietuvių laikymas kvailiais – kvailas, bet, deja, neretas „elito“ bruožas). Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad kai pokyčiai bus realūs ir apčiuopiami, žmonės tą sužinos. Savais kanalais.
 
Rašytojo profesija Jums leidžia, gyvenant vieną gyvenimą, iš tiesų kūriniuose jų nugyventi daug? Ar šiandien lietuviui Amerikoje ar Europoje literatūra tebegali padėti formuoti savo vaizduotę taip, kad šioje spartos ir tariamos pilnatvės tikrovėje kai kurie gyvenimo pokyčiai taip ir liktų tik vaizduotėje? Kiek Jūs ir Jūsų skaitytojai gyvena vieną, įprastą gyvenimą ir kiek jie įsivaizduoja gyvenantys kitus gyvenimus? Ar lietuvis šiandienos pasaulyje vis dar pajėgus įsivaizduoti ką nors unikalaus?
 
Iš tikrųjų, apie rašytoją reikėtų kalbėti daugiskaita, kad aprėptume visus jo personažus ir balsus...
Sutikčiau ir su tuo, kad šiandienos pasaulyje, kur viskas nuolat keičiasi, kur ir literatūra, atrodo, prarado stabilų statusą ir vietą, labai didelę reikšmę įgyja rašytojo ir skaitytojo ryšys, jų vaizduočių bendrystė. Rašytojui ji patvirtina, kad jo darbas nebergždžias, skaitytojui leidžia geriau suvokti savo gyvenimo ir savo tapatybės savitumą. Tikiu, jog jei lietuvių rašytojai nenusigręš nuo dabarties (kad ir kokia lėkšta, kvaila ar niekšiška ji kartais atrodo), jei sąžiningai stengsis ją pavaizduoti, toks ryšys užsimegs – su lietuvių skaitytoju ir ne tik.
 
Ačiū už interviu.


0 Comments

Apie Emiliją iš laisvės alėjos ir Moterys meluoja geriau

6/9/2017

2 Comments

 
 Prasidėjus Europos krepšiniui, aš kaip paprastai iš tėvų rūsio atsitempiau teliką. Vieną pirmųjų dienų su televizoriumi pamačiau reklamą, kad LRT sezono atidarymui rodys "Emilija iš Laisvės alėjos". Šveicarijoje skaičiau nemažai visokių atsiliepimų apie filmą, tai kodėl gi nesinaudojus proga?
Prisikviečiau ir sūnų, suviliojęs jį tuo, kad filme kalbama apie Lietuvos istoriją. Atsisėdom ir prasidėjo. Jau po keliolikos minučių supratau, kad pasakymas "sėdi kaip ant adatų" yra labai tikroviškas ir kad jis dabar visiškai tiksliai apibūdina mano savijautą. Nes jei tik kas filme galėjo neveikti, tai ir neveikė. Arba psichologiškai neįtikima, arba istoriškai neįtikima, arba be plionkės vaidinama, arba siužetas baltais siūlais siūtas, arba dialogai visiškai nuvalkioti ir t.t. ir pan. O  jau tie neva maištingi antitarybiniai eilraščiai, kuriuos deklamuoja Emilija, gimnazistinių pabandymų ir išsiliejimų lygio, oj oj oj... Paimtų ką nors iš Krivicko  ar kitų partizanų, pavyzdžiui Neringos Petkutės, ar iš Bložės "Sename dvarelyje", ar kažką Brazdžionio, bet ne -- čiukčia ne durak, čiukčia sam vsio umeet! [nemokantiems rus.k. vertimas: mes patys viską mokam, patys viską galim!]
Dar po keliolikos minučių sūnus atsistojo ir pasakęs, kad "čia per daug vaidinama", išėjo. O aš, nusprendęs išturėti iki galo, nugrimzdau į liūdnus apmąstymus, negi per 27 Nepriklausomybės metus lietuviai visiškai neišmoko, kaip  elgtis su judančiais vaizdais, o dar ir pamiršo, ką mokėję? Juk net ir imant negausius filmus, tematizuojančius tarybinius laikus ir pasipriešinimą tarybinei sistemai --  Vaitkaus "Vienų vieni" (pirmą pusę)  ir ypač "Vaikus iš Amerikos viešbučio"--  palyginus su Emilija, anie yra tikri šedevrai.  
Sukau galvą, ką man primena pagrindinių veikėjų pora,  -- kažką iš Holivudo? Nu kad ne. Paskui toptelėjo: ir  nieko nebojanti "idealistė" Emilija ir narsuolis Režisierius, išrežiantis tiesą apie okupaciją į akis nomenklatūrininkams, tipologiškai artimiausi socialistinio realizmo filmų herojams, kokiai nors komjaunuolei ir komunistui, kovojančiai su, nelygu laikas, caro valdžia ar nedabitais buržujais.Matyt, čia glūdi pati didžiausia ironija -- kad tokias dideles istorines užduotis išsikėlęs, socialistinę sistemą demaskuoti pasišovęs filmas yra kiaurai persisunkęs tos sistemos propagandinio meno klišėmis. 

***

Po poros dienų prieš rungtynes vėl įsijungiu teliką. Rodo "Moterys meluoja geriau". Čia mane tikriausiai kepurėmis užmėtysit, bet iš šito serialo nieko nebuvau matęs, nors tai jau, kaip paskui pasidomėjau, devintas ar dešimtas sezonas. Žiūrau: automechanikas skiriasi su žmona, draugo padedamas, vyrukas nori pakabinti turtingą moterį ir išlipti iš finansinės duobės, jaunas bachūriukas ir barmene dirbanti panelė turi savo jaunatviškų poros reikalų... ir situacijos  ne iš piršto laužtos, ir aktorių vaidyba nenudusus, gyva, ir tipažai išryškinti, bet ne perspausti,  ir maloniausia man kaip kalbažmogiui -- kalba nemedinė, netgi taikli,  dialogai visai paklausomi -- ne VLKK, ačiū Dievui,  bet matais irgi nesisvaidoma! Čia prieina sūnus ir pakomentuoja, kad pas draugus ar tai pas bočius  šitą  serialą matęs, ir kad geriausi  yra  ne šitie, o patys pirmieji sezonai. 
Tai gal moralas ir būtų toks --  kai pernelyg didingai istoriškai nešoki, kai užsibrėži realistiškus tikslus, ir judi kruti bandai stengies, tai ir lietuviški moving images gali pasiekti  normalią kokybę?
2 Comments

Du bunueliški momentai 

9/3/2017

0 Comments

 
                                                        I​

Grįždamas iš baseino, iš autobuso pataikiau išlipti prieš pat aštuonias. Per vidurį kelio pradėjo skambinti trijų bažnyčių varpai: jie gaudė  iš St.Michaelio , iš laibo St.Oswaldo bokšto, o taip pat iš mūsų vienuolyno koplyčios varpinės.  Į šlaitą tarp namų užvertomis langinėmis kylanti tuščia gatvelė,  kaip marių bangos vis iš kitos pusės atplūstantys galingi, visas kūno kertes kiaurai pereinantys, bet nė kiek neskausmingi smūgiai. Vos nepakilau ir nenuskridau su tuo trivieniu gaudimu. 

                                                       II
Vienuolyno sode jau kuris laikas darbuojasi sodininkas. Senyvas, kresnas, su juoda apvalia skrybėle. Užvežė juodžemio. Ilgai birzgino dvirãtį motorinį plūgą, su kokiais Liucernoj  per Užgavėnes tempė karnavalinius vežimus, suarė sklypelius, paskui  sugrėbojo. Apgenėjo vaismedžius. Prie vienos obels ilgai stovėjo ilgos, už medį ilgesnės kopėčios, lyg kviečiančios lipt ir apkarpyti debesis. Šiandien pro langą žiūrėjau, kaip jis keičia betoninius lysvių bortelius: klibino juos su masyviu kauptuku, po to su dalba, vėl su kauptuku. Turi dar smarvės senis!  -- stumia, traukia, rauna įsirėžęs, stabteli tik nuo kaktos nubraukti prakaitą. 
Dabar svarbiausia nepražiopsoti momento, kai karutyje  jis atsiveš medžioklinį šautuvą...


0 Comments

Sekmadienį St.Oswalde

16/2/2017

0 Comments

 
Sekmadienį St. Oswalde pamačiau  dvynius, kuriuos mišiose buvau pastebėjęs dar vasarą. Pradžiugau, nes pasijutau esąs nesvetimoje vietoje. Komunijos jie ėjo kaip tik prieš mane: augaloti, vienodai apsirengę, dairydamiesi tuo instinktyviai smalsiu ir nedėmesingu žvilgsniu, iš kurio dažniausiai atpažįsti jų negalią (silpnaprotystę). Mišioms pasibaigus, simpatiška jų motina stabtelėjo prie paradinio įėjimo persimesti keliais žodžiais su pažįstamais; dvyniai ramiai stovėjo šalia. Vienas, sekdamas  pokalbį,  staiga nusijuokė kaip būna  –  juoku, kylančiu be jokio perspėjimo ir ženklo, išsiveržiančiu   iš giliausios gelmės tarsi supykintas srautas, griausminga, beatodairiška iškrova, kuri taip įelektrinta, kad sunaikina save pačią, nes po akimirkos  besijuokusiojo veide nebelieka jokių linksmybės pėdsakų,  jokių aidų.  
0 Comments

Požiūris į "frylancerius"  pas mus toks

2/2/2017

1 Comment

 
Neseniai kalbėjausi su vienos įstaigos vadovu apie tai, kokios Lietuvoje sunkios darbo sąlygos frylanceriams, o ypač literatams. Abu supratingai purtėme galvas ir ironiškai šypsojomės dėl vis dar vyraujančios nuomonės, kad už tekstų rašymą, viešas paskaitas, renginių moderavimą ar knygų leidybą atlyginti nereikia, nes tai teikia "dvasinį" pasitenkinimą ir reklamuoja autorius, o jei jau duodamas koks nors honoraras, tai gavėjas turįs žemai lenktis ir šokinėti iš džiaugsmo. 
Po kelių dienų su tuo pačiu vadovu pabandau pasiderėti dėl honoraro už darbą. Gaunu piktą atsakymą, kad jie ir taip man sudaro geras sąlygas, kiti už tą patį honorarą padaro žymiai, nepalyginamai daugiau -- žodžiu, esu tingus ir pasikėlęs, ir kaip drįstu!
1 Comment

​"kiekvienas šveicaras yra pusė policininko“ (lietuvių patarlė. Autorė autoriui žinoma)

19/10/2016

0 Comments

 

 Senyvas vietos keistuolis su šlepetėmis, subintuotomis pėdomis, bet taip, kad pirštai matosi, ir, be abejo, su celofaniniu maišeliu prieina prie manęs, stotelėje laukiančio 11 autobuso ir sako: ar jūs žinot, kad dabar pirmiausia bus tarnybinis reisas? – Aš, nelabai gilindamasis į žodžių prasmę, bet matydamas jo išvaizdą, sakau, ach mat kaip, puiku.
Po kelių minučių iš tiesų – nesustodamas pravažiuoja autobusas, ant kurio parašyta „tarnybinis reisas“.
Laukiam toliau. Jis kažką burba kartu laukiančiai moteriškei – negerai, netoliese vyksta statyba, o, žinot,  aš toks alergiškas dulkėms... Staiga man susirodo, kad jis norėjo pranešti, jog šį kartą vietoj normalaus bus tik toks reisas. Tai reiškia, kad nesuspėsiu į traukinį. Klausiu originalo ir moteriškės, ar atvažiuos įprastinis? Žinoma, atvažiuos, staigiai atšauna originalas, tik vėliau nei tvarkaraštyje parašyta.
Akurat. Atvažiuoja DVIEM minutėm vėliau.
Jis irgi  įsėda ir taip pat važiuoja iki gelžkelio stoties.
 
Vakare sugrįžęs iš Ciuricho įlipu į  11 autobusą, ir kas gi ten sėdi? – tas pats prižiūrėtojas subintuotom kojom ir maišeliu.
Išvydęs mane, nužvelgia griežtu žvilgsniu, maždaug, nu, įlipai, okei, bet dabar sėsk, nesimaišyk po kojomis, negriauk tvarkos...


0 Comments

Apie emigrantinę bejėgystę

16/9/2016

0 Comments

 
Sakoma, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės panaikina atstumą tarp krašto ir emigranto, leidžia jam pilnavertiškai bendrauti su artimaisiais, dalyvauti tėvynės gyvenime. Gal ir taip – kai tau gerai sekasi, ir anoj pusėje viskas tvarkoj. Tada tikrai, tik gyvenk ir žvenk.
Bet kai tenai kas nors nutinka, randasi problema, bėda, kas nors iš draugų ar kolegų nepadaro, ko žadėjęs, dingsta ir nutyla, arba padaro ne taip, kaip buvo sutarta – tada fiziškai pajunti atstumą, pajunti emigrantišką bejėgiškumą: nori būti ten visa esybe, išsiaiškinti, įtikinti, padėti, kur reikia,  o negali.... Gal tai nelabai ką pakeistų – bet tikėjimas, kad tavo kūniška prezencija pasuktų įvykius kita linkme,  labai stiprus.
Šiaip ar taip, galėtum pasakyti, kad padarei viską, kas nuo tavęs priklauso.
Nes dabar belieka kas – tik vaikščiojimas po studiją pirmyn atgal, nors taip trumpinant nuo tėvynės skiriančius kilometrus.
0 Comments

Putinizmo sprite movens-- užgauta ambicija? apie D.Rubinos romaną 'Balta Kordobos balandė"

30/3/2016

2 Comments

 
​Verstinės knygos konkursui perskaičiau rusės Rubinos knygą Kordobos balandė. Autorė moka pasakoti Tarybų Sąjungos/Rusijos žydų likimus su daug tirštų ir  juslių, kaip pasakytų Jurga, detalių: šeimos ir giminės santykiai, spalvingi charakteriai, profesijų subtilybės, rūbai, kvapai, valgiai ir t.t. Yra tikslių  psichologinių pastebėjimų. Bet stambieji romano potėpiai pernelyg paslaugiai aptarnauja pokomunistinio Rusijos, o gal ir plačiau -- rytų Europos skaitytojo lūkesčius.
Protagonistas yra gyvenimo ir meno genijus, pergalingai žygiuojantis per įvairias šalis ir santvarkas – Ukrainos provinciją, Tarybų Sąjungos didmiesčius, paskui Izraelį, Ispaniją, Italiją, Ameriką. Jis yra talentingas dailės kūrinių padirbinėtojas, kuris įkiša savo klastotes iš pradžių rusų kolekcininkams, o paskui ir žymiausiems aukcionams ir netgi Vatikanui. Autorė iš esmės nebando suprobleminti šitos veiklos, pasvarstyti, ar ir kiek tai moralu (tik vienoj vietoj klausia, kuo gi skiriasi padirbinys nuo  tikro daikto, jeigu padirbinys geresnis už originalą, ar panašiai,  bet šios įdomios minties nevysto). Ji energingai garbsto herojaus gudrumą, sukuriant paveikslo provenansą (atsiradimo legendą) ir įkišant jį pinigingiems ir žiopliems meno mylėtojams. Gana gyvi įvairių pasaulio vietų aprašymai ilgainiui pradeda užknisti pusiau suokalbiška, pusiau pasipūtėliška intonacija, primenančią mūsų „elito“ kelionių ataskaitas bulvarinėje spaudoje.  Štai Ispanijoje, kaip visi žinome, BŪTINA pamatyti Didžiosios savaitės procesijas, o Tolede geriausias viešbutis tai tik toks ir toks (ten mane visi pažįsta, nes  aš jame visada apsistoju,  vardiniame kambaryje) , o Romoje, žinote, kvapniausios espresso gausi ne turistų nusiaubtose vietose, o nuošalioje Trasteverėje... (beje, nesąmonė: Trasteverėje turistų nė kiek ne mažiau nei kitur Romoje) .
Tokiu būdu Rusijos ar kitos Rytų Europos šalies „glubinkoje“ sėdintis skaitytojas, kuris tų mitinių vietų aplankyti anksčiau negalėjo dėl Geležinės, o dabar dėl – Piniginės sienos, gauna daug peno savo svajonėms ir troškimams. Autorė gimusi ir augusi Taškente, taigi tą mentalitetą puikiai pažįsta.
 Bet romanas teigia ir dar kai ką: kad, vadinkim, tarybinis žmogus su visa savo praeitim ir patirtim yra ne blogesnis, o geresnis  už vakarietį. Tam parodyti nesibodima jokių priemonių, į galą ir „Dano Browno vardo“ trilerio elementų, kurie gerokai nupigina daug ambicingesnių tikslų siekusį romaną.
Dar labai įdomus klausimas – kokiu požiūriu rytietis yra geresnis už vakarietį. Romanas aiškiai sugestijuoja, kad „geresnis“ reiškia gudresnis, kietesnis, o svarbiausia! – turtingesnis.
Rizikuosiu šokti į didelius apibendrinimus, bet man šitai priminė išeivio ruso mintį, kad vienas svarbiausių putinistinės politikos motyvų yra įžeista ambicija : „Kodėl Amerika gali, o mes – ne?“ Taip ir čia; nesvarbu, kad rytietis užsiima morališkai labai abejotina veikla, svarbu, kad visus išduria ir gauna daug babkių! ( o jei dar pridursime sekantį „rytietiškos logikos“ klausimą: o ar vakariečiai visada ir visur nepriekaištingi? Ar tarp jų nėra sukčių ir mafijozų? O štai pažiūrėkim tą ir tą, ką jis išdarinėja, ir .t.t. ir pan. – tada viskas apskritai sušoka į patogias vėžes ir klausimų nebelieka). 
Jokiu būdu neteigiu, kad Rubina yra putinistė. To nežinau (šiaip jau tarybinius laikus ji vaizduoja kaip materialine prasme skurdų, bet kaip pašėlusį, bohemišką laiką, politiniam lygmeniui dėmesio praktiškai neskirdama. Tiesa, keliose vietose, kur apie tai užsimenama, kgbistai vaizduojami palankiau nei disidentai). Nors  galiausiai man tai nesvarbu – svarbu, kad ji atskleidžia putinizmui ir panašiam autoritarizmui palankią sąmonės struktūrą, pagrįstą infantiliais geiduliais ( atskleidžia nesąmoningai, ir gaila, kad nesąmoningai). Bet reikia pasakyti, kad ši struktūra sutinkama ne tik Rusijoje, bet ir kitose regiono šalyse
Todėl didžiausias laimikis iš šio romano man liks žodis „krakeliūra“. Skamba nuostabiai; bet atspėkit, ką jis reiškia? 
2 Comments

Apie kairiuosius ir kariuomenę

16/3/2016

1 Comment

 
Akivaizdu, kad socialdemokratai nemėgsta Lietuvos kariuomenės. Apie kitus kairiuosius nė nekalbu. Nesenas Gynybos tarybos nutarimas dėl šauktinių neturėtų apgauti. Progai pasitaikius, situacijai pasikeitus, jie pasistengs pasitvarkyti savaip.
Priežastys, dėl kurių jiems kariuomenė neįtinka, irgi žinomos: tai ir "neprovokuokim Rusijos", ir "armijoj visi dešinieji", ir "visuomenės militarizacija", ir "atima pinigus iš švietimo". 
Kaip šitai pakeisti? Užuot bandžius nuginčyti jų įsitikinimus ar nuolat prikaišiojant, kad jie nepatriotiški, daug produktyviau yra pasiūlyti idėją, kuri ir jiems pagal ideologiją turėtų būti artima. Tokia idėja, mano įsitikinimu, turėtų būti tarnavimo Lietuvos visuomenei, socialinio darbo ir solidarumo idėja. Tokiu atveju karinė tarnyba taptų, be abejo, ypatinga, bet tik viena tarnybos visuomenei rūšis šalia civilinės tarnybos. 
Tokiu atveju kalbėtume apie visuotinę tarnybą po mokyklos, neišskiriant nė studentų, nė moterų. Jei žiūrėtume, pavyzdžiui, į Austrijos praktiką, tai ten civilinė tarnyba atliekama ne tik karinėse įstaigose, bet ir medicinos, socialinės rūpybos ir net kultūros sferoje ( Pavyzdžiui, eilę metų jauni austrai atliko civilinę tarnybą ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje, žydų muziejuje). 
Detales galima sudėlioti įvairiai (pasižiūrint kad ir į tą patį Austrijos modelį), bet privalumai akivaizdūs: ir todėl, kad kariuomenė ir tarnyba joje prarastų neigiamą stigmą daug platesniuose visuomenės sluoksniuose nei dabar. Ir todėl, kad tie, kurie tikrai negali arba iš principo atsisako imti ginklą, nebūtų verčiami to daryti
(beje,kiek kalbėjausi su bendražygiais savanoriais, jie visi sutiko, kad
alternatyva turi būti). 
​Tinkamai šitą dalyką apiforminus, jis galėtų būti efektyvi priemonė, mažinanti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą ir atomizaciją, vartotojišką, egoistinį santykį su valstybe. Jaunimas turėtų progą išeiti iš savo aplinkos, pažinti šalies gyvenimą iš kito kampo, įgyti gyvenimiškos patirties, kuriam laikui nulipti nuo siauro studijų--darbo-karjeros tako. O galiausiai -- tai būtų paveikus valstybinis mechanizmas spręsti pirmiausia krašto gynybos, bet taip pat  sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, kultūros problemas ypač apskrityse.
Be abejo, toks sumanymas neįgyvendinamas per pusmetį. Jis reikalauja apgalvotos strategijos ir aukščiausios politinės valios. Tačiau jeigu kas nors -- ar įtakingi visuomenininkai, ar kad ir politiniai oponentai -- jį pasiūlytų Lietuvos visuomenei, manau, kad ir socialdemokratai, ir kiti kairiųjų pažiūrų žmonės jo negalėtų atmesti.


1 Comment

"laisvė" ir seksualumas

28/6/2015

0 Comments

 
baigiau Johnatano Franzeno „Freedom“:  labai stiprus  daiktas. Tas pats kaip „Pataisose“ epinis lėtumas, daugiasiūlė, bet gerai sustyguota gyvenimų ir istorijų sampyna.  Tas pats, gal net geresnis humoras, geras skirtingo amžiaus, lyties, išsilavinimo žmonių psichologijos  supratimas, naujoviškos, drąsios metaforos ( tarkim,  kai Patty daro sąžinės sąskaitą kaip PowerPointo prezentaciją su išrikiuotais pagal gerumą poelgiais). Platus epochos fonas, vaizduojamos pačios įvairiausios sritys; Franzenas vienodai gerai išmano  krepšininkų ir ekologų, biržų maklerių, politikų ir „white trash“ gyvenimo aplinkybes, tiesiog galva neišneša, kaip jam taip išeina.


 „Laisvė“ yra niūresnis romanas už pirmąjį. Politinės Amerikos perspektyvos rodomos kaip visiškai beviltiškos, o ir visas pasaulis tuojau žlugs nuo per didelio gyventojų skaičiaus ir gamtos išnaudojimo.  Menas bejėgis ką nors pakeisti, kapitalizmas be vargo prarijo net  ir neva maištingą roką. Ne išeitis atsiskyrėliškas gyvenimas – pasakojama, kaip vartotojiška civilizacija pasiekia pačias atkampiausias užuovėjas. Todėl nenuostabu, kad pagrindinių veikėjų palydovai yra alkoholis, kokainas, depresija.

 Saldo pusėje lieka beveik vien tik seksas, ir čia Franzenas kiek persūdo. Taip, jis gerai moka pavaizduoti aistros dūrius ir geidulingas mintis, kurios kyla suaugusiems žmonėms  – turbūt dažniau vyrams ( nors galvos neguldyčiau). Bet dažnai tai būna tiesiog bendras pasaulio patrauklumo pojūtis, o Franzenas jį  nuolat prizūmina, parodo stambiu planu, su visom detalėm ir smulkmenom. Ir apskritai,  romane matyti ryškus prieštaravimas: nors ne kartą, ypač  rokerio Katzo epizoduose, seksas vaizduojamas kaip mechaniška, tuščia, jokio pasitenkinimo neteikianti  kopuliacija, atsvarai Franzenas nesiūlo nieko kito kaip tik „gerą“ seksą „with the full orchestra“. 

Man atrodo, Franzenas tą ir pats supranta, ir dėl to deda tiek pastangų, kad pasakojimas nesibaigtų taip, kaip atrodo logiška -- tragiškai. Bet pabaiga vis tiek  truputį atsiduoda pasaka suaugusiems.

 
P.S.  Principingas kairysis kritikas apie šeimos temą„Laisvėje“  turėtų sakyti, jog tai „fašistinis recidyvas“.  Kodėl postmodernaus amžiaus rašytojas šitiek dėmesio skiria  institucijai, grįstai libidą varžančiais įsipareigojimais  (sutuoktiniai) ir kraujo ryšiu (tėvai –vaikai)? Kaip sakė Fredricas Jamesonas per Kapotės premijos teikimą Ajovoje, šeimos sagos šiuolaikinėje literatūroje neįmanomos, nes šeimos struktūra yra atgyvena. 

0 Comments
<<Previous
         ŽIVATAS MANO: 

    LK gimė Vilniuje, gyvena Vilniuje.  Gyveno Dzeržinskynėje, Žvėryne, dar kartą Žvėryne, dabar gyvena Antakalnyje. 

    LK studijavo filologiją Lietuvoje, Anglijoje ir Vokietijoje.

    LK gyvena su filologe. Nemažoje šeimoje. 

    LK metus praleido Solitudės (Vienumos) pilyje Švabijoje. 

    LK verčia gerą literatūrą iš anglų ir vokiečių,  rečiau – iš ispanų ir rusų. 

    LK kartais rašo esė ir komentarus, kuriuos spausdina 15min.lt, 
     
    Šiaurės Atėnuose  ir kitur. 

    LK važinėja dviračiu. 

    LK mėgsta rašytojus, branginančius žodį, krapštytis sodyboje, kantičkas, FB, riedučius ir cheresą. 

    LK nemėgsta televizijos, snobų, chamų ir svajoklių, žiemos be sniego.

    LK rašo rūsyje.

     
    RAKTAŽODŽIAI

    All
    Adam Zagajewski
    Amerika
    Barokas
    Baronkos (beigeliai)
    Berlin
    Bikinis
    Bukareštas
    Claudia Sinnig
    D.Kuolys
    Filologų Diskusijos
    Jose Manuel Prieto
    Kariuomenė
    Kaziuko Mugė
    Kelionė
    Kuba
    Limerikas
    Literatų Kalvė
    Literatūros Programa Mokykloms
    Marquez
    Martinaitis
    Natas Kaupas
    Niliūnas
    Peter Sirr
    Poezijos Pavasaris
    Sietynas
    Stalino Teroras
    Tarybinė Nostalgija
    Tom Schulz
    Vilniaus Universitetas
    Vilnius
    Violeta Kelertienė
    V.VLandsbergis
    Žiemos Teologija

    Archives

    August 2022
    December 2021
    November 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    November 2019
    August 2019
    May 2019
    February 2019
    August 2018
    June 2018
    October 2017
    September 2017
    March 2017
    February 2017
    October 2016
    September 2016
    March 2016
    June 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    October 2013
    September 2013
    August 2013
    July 2013
    June 2013
    May 2013

Powered by Create your own unique website with customizable templates.