Dar prieš Ukrainos karą iš vieno žurnalo, kurį leidžia institucija, besirūpinanti vokišku paveldu Rytų Europoje, gavau pasiūlymą parašyti, kaip į vokišką praeitį Klaipėdos krašte žiūri lietuviai. Pasiūlymas užkabino, nes tuo ne pirmi metai domiuosi ir neblogai išmanau, tad tekstą parašiau su ugnele. Redakcija atrašė, kad tekstas jiems patiko, spausdins.
Dėl Ukrainos redagavimas persikėlė į vasarą. Ir čia prasidėjo keisti dalykai: korektūrose, kurias gavau, ne visi taisymai atitiko pradinę mintį, o kai kurie ją gana smarkiai keitė. Labiausiai užkliuvo vienas sakinys, kur rašau, [nors Klaipėdos kraštas lietuviams vis dar yra egzotika], faktas tas, kad Lietuvai jis priklauso jau beveik šimtą metu.
Komentaruose buvo pažymėta, kad išvis neaišku, ar tarybiniais laikais Lietuva egzistavo kaip tokia, o 1923 metais Lietuva juk Klaipėdos kraštą aneksavo. Atrašiau, kad aš ne istorikas ir operuoju bendrais faktais (nors, beje, iš karto po šito sakinio patikslinu, kad prieš karą padėtis Klaipėdos krašte buvo iš esmės kitokia nei po karo). Tada jie išvertė sakinį taip, kad iš būtų kalbama tik apie aneksiją. Su taisymu nesutikau. Tada jie pareiškė, kad straipsnio nespausdins -- nors jis buvo beveik baigtas maketuoti, su iliustracijomis.
Galit įsivaizduoti, kad tokia įvykių eiga mane labai apstulbino. Galvojau, kad Vokietijoje, ir ne kokiose privačiose, bet valstybinėse institucijose tokios pažiūros ir toks elgesys nebeegzistuoja. Juo labiau, kad mano tekstą peržiūrėjo ir tą sakinį cenzūravo ne žurnalo redaktorius, apie kurį negaliu pasakyti nieko blogo, o (kaip matyti iš wordinio komentarų etikečių) pats įstaigos vadovas !!
Gerai, kad toptelėjo, jog reikia pabandyti laimę kitur. Nusiunčiau tekstą Berlyno dienraščiui "Tagesspiegel", kurį skaitydavau studijuodamas FU, ir neilgai trukus gavau atsakymą, kad jis jiems tinka ir patinka, spausdins. Įskaitant ir tą baisųjį sakinį...
Prieš keletą dienų tekstas pasirodė ir internetiniu pavidalu 
Istorijos pabaiga.

Edinburgo Fringe įtaigiai priminė, kas yra teatro pradžia, patsai jo pamatas. Tai veiksmas gatvėje, akis į akį su žiūrovais, ne ant scenos (ar ekrane) o vienam lygyje su jais, stengiantis atkreipti jų dėmesį, užmegzti kontaktą, stebinti ir linksminti, kreiptis ir kalbinti, kad užsikabintų. Tai veiksmas čia ir dabar, jusliškoje, kūniškoje realybėje, publikai matant visas aktoriaus judesius, kimstantį balsą, vos ne uodžiant jo prakaito kvapą, sekant įspūdingus triukus ar komiškas punchline, padedant jam vaidinti, plojant (arba ne) pasibaigus epizodui, pasiduodant (arba ne) jo kvietimui įsivaizduoti, kas būtų jeigu, pažaisti vaizduotės lavinimo žaidimą „tarkim, kad“.
Savaitgalį ne tik High Street/Royal mile, kuri, savaime suprantama, yra pėsčiųjų gatvė (linkėjimai Viktoras Bachmetjevas), – visas miesto centras pilnas žonglierių, akrobatų, gatvės muzikantų, pasakorių, aktorių, kurie apsirengę iššaukiančiais kostiumais ir sukūrę akį traukiančias mizanscenas dalija skrajutes, kviečiančias į šou. Ypač nustebau, kai paėmęs keletą skrajučių supratau, jog jas dalija ne kokie samdyti žmonės, o patys tuose spektakliuose vaidinantys aktoriai – va taip, be jokios baimės, kad genijaus karūna nuo galvos nukris.
Vaidinama Edinburge kur tik įmanoma, netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, mūsų Baltijos pjesių skaitymai vyko Karališkojo Škotijos pulko kareivinėse. Britų armija Edinburge taip prisideda prie Fringe, o man kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui išėjo dviguba nauda: apžiūrėjau vietas, kur jie gyvena, tarnauja, valgo, karininkų ramovę. Keletas karininkų atėjo ir į skaitymus, o kadangi mano pjesė yra apie kariškus reikalus, džiaugiausi girdėdamas profesionalų dalykiškas pastabas ir komplimentus.
Kas rytą palei reklaminiais plakatais nukabinėtas tvoras pereidavau Meadows, kuriuose ant žolės čilino jaunimas (vasara karšta kaip niekad, sakė mano renginio organizatorius Harry, net 24 ar 25 laipsniai) ir įsiliedavau į linksmą, atsipalaidavusią publiką, kuri nesidrovi aktoriaus kalbinama, nesibijo reaguoti, kuri baigiantis pasirodymui, nepasprunka kaip čiurliai į visas puses, kad nereiktų mokėti (Beje, vaidintojams aukoti galima ne tik grynais – beveik visi performeriai apsirūpinę lapais su QR kodu). Publika čia atkeliavusi iš visos Jungtinės Karalystės (rugpjūtį  nakvynės kainos pakyla kelis kartus) ir iš viso pasaulio – sprendžiant pagal išvaizdą ir kalbas, daugiausia iš Vokietijos, JAV ir Ispanijos.
Apimtas pavydo, pradėjau galvoti, kur Lietuvoje paskutinį kartą mačiau kažką panašaus, ir pasukęs galvą, pasakiau sau, kad gal tiktai Kaziuko mugėj, kur prieš keletą metų pamėginta grįžti prie ištakų ir šalia prekybinės dalies atsirado įvairių meninių gigų – bet ir tai tik iš dalies.
Dar prisiminiau „Life“ festivalį, bet jis vyko labai seniai,  gūdžiais 90-iniais...
Ar ne todėl, pagalvojau, dabartinis mūsų teatro gyvenimas neretai atrodo vienpusis, burbulinis, prislėgtas nuspėjamų koncepcijų ir nešokiruojančio šokiravimo? Kaip jis nebus vienpusis, jeigu vaikšto tik viena koja, jeigu atsitveria nuo gatvės, glaudaus sąlyčio, grįžtamojo ryšio? Ar nėra taip, kad gaiviausios paskutinių metų teatrinės iniciatyvos atsirado būtent iš tokio atsako – atsako į būtent čia ir dabar kylančią užklausą, nesimaivančio atsako, kuris nenustoja būti teatru ir nepretenduoja būti tikrove, socialiniu tyrimu ir dar kuo nors?

Parašysiu apie Kultūros tarybos paskirstytą finansavimą literatūrai, katras susilaukė viešų abejonių ir kritikos, visų pirma dėl Rėzos poezijos vertimo nefinansavimo.
[Dėmesio – ilgas tekstas]
Pirmiausia – klausimai ir problemos tikrai realūs, ir gerai, kad apie tai viešai šnekama.
Bet iš karto pasakysiu, kad nemanau, kad tam būtina naudoti tokį emocingą žodyną. Žinau, kokie jausmai užplūsta sužinojus neigiamą sprendimą, pačiam ne kartą teko tą patirt. Bet kalbėti apie „atvirą pasityčiojimą“ ir panašiai, kaip fb rašė Palmira Mikenaitė -- na, nereikia...
Šitai išprovokuoja tik dar smarkesnius pykčius – galit pasižiūrėt komentaruose ( https://www.facebook.com/antanas.aj/posts/pfbid0CWgeAvfc8J7u7rjU8MfwsqM2UPVdw9kGsdU34vurCwiJ8U2inEUqDBtnwamkxZ7nl,) ten į diskusiją įsijungusieji įsimėtė gėdom , „pinigų plovimu“ ir kitokiais plūdimaisis (taip, kad betrūko tik „kultūros genocido“).
Ir šitokio „emocinio sniego kamuolio“ fenomenas, beje, visuotinė tendencija.
Spėju, jog galvojama taip: jei nešauksi, kalbėsi ramiai, tuomet tavęs niekas neišgirs, o jei išgirs, tai nuleis negirdom. Bet net jei tai turi tam tikro pagrindo, akivaizdu, kad šaukimo rezultatas greičiausiai bus priešingas – t.y. žmonėms ar insitucijoms, kuriems tai adresuojama, tikrai nepridės noro žiūrėti ir svarstyti reikalą.
(Juo labiau, kad vis emocingiau kalbėdami tuoj prieisim apatijos tašką, kai niekas nebereaguos net į drastiškiausius pareiškimus – ir galbūt kaip tik tada, kai jie atitiks tikrovę).
Juo labiau, kad tai neadekvatu, nes niekas nesiekia sąmoningai pažeminti tos ar kitos paraiškos. Esu kartą ekspertavęs KT, o kelis kartus SRTF konkursus, ir galiu pasakyti, kas jau ir anksčiau, ir šitam kivirče sakyta (bet vis tiek ne visiems daeina ) – kad tai kolektyvinis ir kelių pakopų sprendimas, kurio galutinis rezultatas ne kartą nustebina ir pačius ekspertus. Be to, kultūros srityje KT yra glaudžiausią kontaktą su savo auditorija turinti įstaiga, kuri ne tik atsiliepia į signalus, bet atsižvelgdama į juos tobulina savo veiklą. Užtenka palygint jos veiklą pastaraisiais metais su kitais fondais (arba ir kai kuriom kūrybinėm sąjungom – tiek to, pirštais nerodysim :)) – ir pasidarys akivaizdu.
Vis dėlto kilusį triukšmą laikau naudingu.
Kokios mintys kyla peržiūrėjus literatūros konkurso rezultatus ir įvairių pusių komentarus?
Pirmasis įspūdis – kad net ir patiems ekspertams nėra iki galo aišku, kokie yra šitos srities prioritetai – be tų bendriausių vertės ar sklaidos kriterijų. Štai Rusijai užpuolus Ukrainą, KT paskelbė prioritetu Ukrainos kultūros ir ukrainiečių menininkų rėmimą. Sąraše matom, kad paremta ukrainiečių poezijos rinktinė, bet taip pat – kad ukrainiečių rašytojų Jurijaus Andruchovyčiaus ir Sofijos Andruchovyč romanų vertimai neparemti, be to, gavę gana neaukštus balus. Gerai, kad leidžiame poeziją, bet jeigu KT yra svarbi sklaida, tai atrodo jog romanai (be to, tikrai žymių, visoje Europoje žinomų šiuolaikinių autorių,) turi šansų pasiekti didesnę auditoriją negu poezija? (apie taip pat neparemtą filosofo Skovorodos vertimų rinktinę pakomentuot negaliu, tiesiog nežinau nei autoriaus, nei konteksto)
Taigi matyti, kad ekspertai prieš sėsdami vertinti turi būti supažindinti su konkrečiais prioritetais (bent jau „mano“ laiku to nebuvo, o kaip dabar? )
Kita vertus, sklaida gali būti ir tokia, kad knyga atsiperka, ir parama nėra būtina. Štai paremtas Rachel Cusk romanas„Kontūrai“ . Rachel Cusk yra populiari britų romanistė, ir norisi klausti, ar knygos neišeitų išleisti ir šiaip? Dar daugiau abejonių kyla užmetus akį į šių metų I etapo konkursą ir išvydus, kad ten parama suteikta kitam Cusk romanui „Atsarginis gyvenimas“. Ar tikrai ši rašytoja tokia reikšminga, kad reikia paremti du romanus iš eilės?
Šiuo atveju, panašu, nesuveikė „institucinė atmintis“ – tai yra, nepasižiūrėta į ankstesnius KT sprendimus.
Angliškai rašoma literatūra šiandien dominuoja visame pasaulyje, susilaukia didžiausio skaitytojų dėmesio.Todėl jos atveju reikėtų kelti minėtą klausimą: kurias knygas remti, o kurios gali funkcionuoti ir be paramos? Pavyzdys iš pirmo konkurso – Bobo Dylano memuarai. Negi jų vertimas labai komplikuotas, negi jų neišpirks pasaulinės šlovės roko žvaigždės gerbėjai?... taip, Dylanas yra literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bet ją gavo juk ne už šituos memuarus.
Jei būtų mano valia, didesnį prioriteta skirčiau šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Be abejo, ekspertai ir taryba turi savo argumentų, bet vis tiek man keista matyti, kad paramos negavo tokių rašytojų kaip G. Kazlauskaitės. V.Kulvinskaitės, M.Kvietkausko knygos (miniu pirmuosius užkliuvusius vardus, o jų yra daugiau). Juo labiau, kad nesu tikras, ar nė vienas iš paremtų pasaulio rašytojų vertimų negavo paramos iš atitinkamų šalių institutų. O lietuviškos knygos jokios paramos iš kitur tikėtis negali.
Prieinu prie atvejo, nuo kurio viskas prasidėjo – Liudviko Rėzos eilėraščių, verstų Antano Jonyno. Čia mano nuomonė dvilypė. Viena vertus, Rėzos nuopelnai lietuvių literatūrai ir jos sklaidai neabejotini. Tačiau vokiškai parašytos paties Rėzos eilės į jokias literatūros istorijas neįeina; net ir Vikipedijoj jis apibūdinamas ne kaip rašytojas, o kaip teologas. Taigi vertimą tikrai reikėtų išleisti su parama, bet ar Kultūros tarybos? Man atrodo, kad (mokslinė) leidykla, leidžianti Rėzos palikimą, turėjo kreiptis į Mokslo tarybą, kurios kompetencijoje būtent tokie istoriniai-filologiniai leidiniai – juo labiau, kad kiek supratau, vertimai norimi leisti ne „pliki“, o su mokslingais paaiškinimais, įvadiniu žodžiu ir taip toliau.
Tačiau KT čia irgi turėjo šio to imtis – tai yra, dar iki ekspertinio vertinimo nurodyti, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Žodžiu, metus anaiptol ne įdėmiausią žvilgsnį matyti, kad tobulintinų dalykų yra nemažai. Dar paminėčiau tai, kad vertinime pramaišiui eina ir leidybiniai projektai, ir kultūrinės žiniasklaidos, ir literatūros sklaidos projektai. Apie tai jau nemažai kalbėta, galbūt ateinančiame konkurse jie bus atskirti. Geriau turėtų būti informuojami ekspertai, aiškiau reglamentuojamas jų darbas.
Bet užuot dėsčius pastabas, ir laukiant, kad kai kurios iš jų bus kada nors įgyvendintos, lengviau eiti kitu keliu – nieko nesvarstyti ir nesiūlyti, o tik sarkastiškai dejuoti, kad anoniminė biurokratija baigia nužudyti literatūrą ir kultūrą.
Kaip nemažai druskos šitam bare suvalgęs, pasakysiu šitaip: sutinku, biurokratinis ekspertavimas, konkursinis finansavimas ir t.t. yra labai blogas kultūros rėmimo būdas.
Tik visi kiti dar blogesni.

Neseniai per lietuviškus portalus ir feisbuką prabėgo žinia apie Lietuvos demografiją, kuri ir toliau atrodo baisiai: nors paskutinį dešimtmetį , kaip mėgsta sakyti verslo klasė "niekad taip gerai negyvenom" , gyventojų vis mažėja, jų jau gerokai mažiau nei trys milijonai.
Šita problema "demografinės žiemos" pavadinimu buvo įrašyta Tėvynės sąjungos rinkiminėje programoje kaip viena svarbiausių . Deja, per visą TS valdymą iki šiandien nemačiau jokių iniciatyvų šiuo klausimu; dominavo koalicijos partnerių pasiūlyta ar primesta dienotvarkė.
Ateinantys metai yra pats tas laikas, kada šita skaudi bėda turi atsidurti ant vyriausybės ir Seimo stalo. Kitaip jau bus per vėlu. Aš nekalbu apie problemos mastą ir nacionalinį interesą, tai savaime suprantama. Bet TS tai turi būti esminė tema galvojant apie jos kaip partijos ateitį; jeigu ji šituo neužsiims, šitą klausimą eskaluos ir naudą susirinks kraštutinės dešiniosios jėgos. Jos jau dabar tą gana aktyviai daro.
(trumpas ekskursas į netolimą praeitį: pats ryškiausias bandymas taisyti padėtį buvo praeito dešimtmečio antroj pusėj prie Kirkilo ir Blinkevičiūtės. Galime ginčytis, kiek tai buvo apgalvota ir apskaičiuota, bet akivaizdu, kad tai davė teigiamų rezultatų. Teigiamų pasekmių tai turėjo ir Blinkevičiūtei, su kurios vardu gyventojai susiejo šitą politiką. Skirtingai nuo daugelio mano burbulo žmonių, manęs nė kiek nestebina dabartiniai jos reitingai. Sąsaja tiesioginė).
Galų gale tą dabar pradėti nepaprastai svarbu ir dėl to, kad tam tikra verslo klasės dalis (formuluoju atsargiai, nors kitokių nuomonių nesu girdėjęs) jau bando paveikti viešąją erdvę ir visuomenės nuomonę, kad gimstamumo didinimas (ir emigrantų sugrąžinimas) yra neįgyvendinamas ir bergždžias dalykas. Todėl pasiūlymas, kaip nujaučiate, yra leisti laisvai parsigabenti darbuotojų iš kitų šalių (kurie, kaip nujaučiate, sutiktų dirbti už minimumą, už kurį nebesutinka dirbti lietuviai).
Apie tai jau yra užsiminęs ne vienas stambus Lietuvos verslininkas. Kur buvęs, kur nebuvęs ir Laisvosios rinkos institutas ir jo tyrimų vadovė Guoda Azguridienė.
Štai ką ji sako: "Pažadas pakelti gimstamumą šeimoms už vaikus primokėjus yra populiarus, bet netikras koziris – jokiomis skatinimo priemonėmis užtikrinti tvarų gimstamumo rodiklių augimą nepavyksta niekam." (man niekaip netelpa galvoje, kaip su tokiomis pažiūromis ji gali būti viena iš nuolatinių katalikiško kultūrinio žurnalo "Naujasis židinys" autorių).
Daugiau šitos ciniškos ir , nepabijosiu to žodžio, antivalstybinės demagogijos galite paskaityti čia. 
Straipsnis apie demografinę Lietuvos padėtį  -- čia. 
​
#niekadtaipgerainegyvenom
#pomanęsnorsirtvanas.

Apie Kaupinio Nova Lituania
 
 
Filmo protagonistai iš esmės vienodi –  tai įsitempę ir korektiški,   nuolatos susirūpinę ir kenčiantys “inteligentai”. Jų emocijos pasireiškia tik nuvalkiotais   būdais – nervingu rūkymu, trūkčiojančia kalba ir skausmingai sustingusiu veidu,  tuo metu kramtant arba gurkšnojant iš baltų puodukų.  Nei balso pakelti, nei gestikuliuoti, nei pajuokauti, nei nusikeikti jie negali;  negali netgi nusišypsoti. Nei vyrai, nei moterys.
Kontrastai , meldžiamieji, kontrastai kine!
Smarkiausias Šalčio veiksmas, didžiausias protrūkis – tai žmoną paveržti besibaudžiančiam konkurentui Antanui (akt. R.Jasiulionis) pasiūlyti buterbrodžiukų ir išeiti. Labai drąsu. Servaus – kelionė prie jūros ir pasivažinėjimas automobiliu po smėlį. Beje, tas pats motyvas – pirmą kartą brandžiame gyvenime pamatoma jūra – yra ir filme „Beldžiant į dangaus vartus“, tad galite palyginti jų emocinę ir dramatinę  energiją.
Amato lygmenyje čia akivaizdus įspaudas aliuzijomis ir potekstėmis besimėgaujančios vaidybos mokyklos,   kartais vadinamos psichologine, kartais poetine (klaidingai).   Tarybiniais laikais šitą stilistiką, kurią neabejotinai paveikė cenzūros faktas, taip pat, matyt, čechoviškai-hemingvėjiškas “ledkalnio viršūnės” principas,  puoselėjo nemaža dalis mūsų kino (ir teatro) kūrėjų. Bet keisčiausia, kad pasikeitus santvarkoms, ji, rodos,  tapo dar įtakingesnė, bent jau tarp „arthauzinės“ krypties režisierių ir aktorių.  Nova Lituania čia tik vienas pavyzdys iš daugelio; jos paveikumą rodo ir filmai, kurie siekia  sukurti kitokią kino kalbą – pavyzdžiui,  Jonyno “Nematoma”, iš pradžių pildantis pažadą, bet  paskui atkrintantis  į užuominų  užuominas  ir nebylius kentėjimus.  
Toliau –  kaip apibūdinsime centrinę Kaupinio filmo figūrą, Gruodį? –  kaip gi kitaip , jei ne kaip  viską vardan tikslo paaukojantį idealistą, jei ne  žmonių nesuprastą „svajoklį“. Šitam  vaizdiniui - piktžolei jaučiu priešiškumą dar nuo mokyklos laikų. Na, jei Gruodžio „atsarginės Lietuvos“ svajonė  būtų perteikta kinematografiškai ar bent vizualiai, gal dar kaip nors sueitų. Bet neskaitant žemėlapio pradžioj ir neryškių kelionių nuotraukų pabaigoj, juostoje  dominuoja žodžiai, aiškinimai, skaičiai. Be abejo, visai be to  neapsieisi, bet neįvaizdinti esminio motyvo  reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi kinas.
Toliau – kokia ta šalis, kurią išgelbėti siekia Gruodis? Kokia ta tauta (ne valdžia,  kuri, kaip suprantam, yra autoritarinė ir marazmatiška)?  Šalis – tuščia. Tautos filme nėra. Bene vienintelis jos gyvybės ženklas --- moderniški Kauno interjerai.  Bet jie nėra pakankama priežastis pajusti empatiją Gruodžiui,   pergyventi dėl jo sumanymo sėkmės – interjerai niekur neemigruos.  Įsitraukti į istoriją žiūrovas galėtų tik tada, jei pamatytų, kieno egzistencijai gresia pavojus – simpatiškus, gabius žmones, kūrusius šiuolaikišką Lietuvą anapus autoritarizmo:  kad ir tų  interjerų autorius, kad ir tuos iniciatyvius „agronomus, mokytojus“, kuriuos Gruodis siūlo evakuoti pirmiausia, kad ir bet kokius lietuviškus, žydiškus ar lenkiškus tipažus  (Čia praverstų flashbackas į Gruodžio praeitį, apie kurią filmas tyli)
Bet žmones matome beveik vien tik santykyje su Prezidentu. Tai įšventinimo į karininkus ritualą tiksliai kartojantys kariūnai, paklusnūs,  autistiški studentai, veikiau primenantys LTSR laikus, taip pat keli personažai-funkcijos, kurie a) nesupranta Gruodžio idėjų  b) daugiau mažiau taikosi prie  valdžios.
Galimas kontrargumentas – „aukso amžiaus“ aura palikta potekstėje, nes apie tai mes jau žinome (vėl tos potekstės!) Mes  gal ir žinome (nors tikrai ne dauguma), o kaip kitatautis žiūrovas? Bet ir žinantiems  privalu priminti, nes čia  juk ne akademinis referatas.  
Toliau – filmas įtaigoja, kad  Lituania Antiqua žlunga ir  dėl išorinių (agresyvūs kaimynai), ir dėl vidinių (valdžia) faktorių. Išorinis pavojus pateikiamas vien tik netiesiogiai – atpasakojimais, radijo ir spaudos pranešimais, žodžiu... Blankūs lenkiški (susišaudymas pasienyje, ultimatumas) ir vokiški (iš Klaipėdos išsikraustyti turėjusi LT kariuomenė) epizodai nesukuria  jokio grėsmės pojūčio;  šaltuku alsuoja tik pasakojimas apie „derybas“ Kremliuje, kurį laikau geriausiu filmo epizodu. O, kad filmas būtų juo prasidėjęs!
Bejėgiškos, neveiklios valdžios linija išraiškingesnė, ne visa pasislėpusi užuominose. Ir originalesnė:  kada gi paskutinį kartą mūsų kinematografija, o ir dramaturgija bandė  kalbėti apie galios prigimtį,  valdžios formas?  Bet vėlgi – paikas prezidentas, konvejeriu rėžiantis tuščias kalbas, pataikūniški valdiniai  – motyvų ieškota nepernelyg smarkiai.  Jie būtų daug tvirčiau įžeminti, jei sietųsi su personažų vidiniu konfliktu ir kaita. Bet visi  trys protagonistai – Prezidentas, Servus ir Gruodis – taip ir nepasikeičia. Vienintelis Servus, lyg ir patikėjęs Gruodžio idėja ir galiausiai mėginantis organizuoti valstybės perversmą, atrodo, siūlo kitą galimybę. Tačiau  neišvystytas, nukirstas perversmo epizodas tik patvirtina, kad jis liko toks pats –  susivaržęs, nelaisvas, netikintis sumanymo sėkme.
Šeimyninė linija naujų štrichų bendram paveikslui neprideda.
Ir dar apie „inteligentiškumą“. Negi emocinis šaltumas, flegmatiška raiška yra lietuviško būdo konstanta? Tarp pažįstamų, tarp įvairiose srityse figūruojančių žmonių matome  tokio būdo atstovų, tačiau jie tikrai nedominuoja. Dauguma tų,  kuriuos laikome inteligentais, ir tų, kurių  jiems nepriskiriame, yra pakankamai ekspresyvūs žmonės.  Bet kine kažkodėl yra atvirkščiai.
Bet gal tai tiesa  „smetoniškų inteligentų“ atveju? – Net ir greitas žvilgsnis į ano meto kultūros istoriją parodys, kad spalvingų  charakterių ir  aistrų, detalių ir istorijų netrūko  ir anuomet.  Apibūdinimas „Pabaltijo italai“ neateina iš niekur.  
(Be to, net ir santūrus žmogus, gyvenantis  dvasinį gyvenimą, suranda įtikinamų būdų išreikšti savo emocijas; todėl kartais atrodo, kad tokiu būdu tiesiog pridengiama bemintystė)
 
 Būsiu paskutinis, kuris pasakys, kad  klausimas – kas yra inteligentas Lietuvoje? – yra beprasmis.  Ir nors šiandien inteligentiškumo kaip kultūrinės ir moralinės misijos samprata, dažnai, nors ne visad pasireiškianti perdėta savidiscipina, moraliniu pedantizmu ir t.t. --  kelia įtampų ir konfliktų,  ar atrodo neadekvati,  ji  glūdi   mūsų tapatybės pamatuose, todėl plačiau mąstantys menininkai anksčiau ar vėliau turės  su ja pasigalynėti. Kaupinio sumanymas liudija, kad jis yra vienas tų, kurie mėgina žiūrėti  plačiau. Gaila, kad Nova Lituania ieškojimai užstringa ties nuo tarybinių laikų nepakitusiu  vaizdiniu, kuris iš tiesų  yra  inteligento figūros  – visų pirma istorinės, bet netiesiogiai ir dabartinės  – karikatūra.
Kita vertus, kaži ar galime reikalauti novatoriškų įžvalgų  iš kino – meno rūšies, kuri  yra  priklausoma nuo egzistuojančių  kultūrinių stereotipų – jei šią temą ignoruoja  mūsų rašytojai, intelektualai,  filosofai.
 
O ieškantiems temperamento lietuviškame kine kolei kas teks pasitenkinti  Zero...
​

Žiema ir pavasaris man – verstinės literatūros skaitymo metas.  Iš Literatūros vertėjų sąjungos  žiūri nariai gauna po krūvas knygų, kurias turi atrinkti vertingiausios pernai išleistos literatūros sąrašui.  Šiemet  karantino sąlygomis, darbas šiek tiek pasikeitė –  Senamiestyje atsirado slėptuvė, kurioje be kontakto gali palikti perskaitytas knygas, ir pasiimti dar neskaitytas,   Kaip žinia, vienas iš karantino privalumų – daugiau laiko įdomiai lektūrai. Todėl jūsų dėmesiui pateikiu savo atsiliepimus apie keturias išsiskiriančias prozos naujienas. Be kontakto.
 
Olga Tokarczuk Bėgūnai
Po  aną vasarą Manno namely Tokarczuk perskaitytos ištraukos – tam tikras nusivylimas. Ilgesnės knygos istorijos – iš tiesų pagaulios, detalios, metamorfiškos; bet tarp jų prikišta neva esė ar dienoraščio gabalėlių. Jie apie keliones ir keliavimą, bet  taip jau bendrai, kad primena tarybinio „Švyturio“ rubriką „iš visur apie viską“. Fanai į tai tikriausiai atsakytų, kad toks pasklidas, švystelintis ir pranykstantis ir yra tikro kelionių narkomano pasaulis, kad čia viskas „kaip tikrovėj“. Bet man norisi, kad chaotiškam pasaulyje romanistas suteiktų formą, antro laipsnio realybę tam chaosui, o  ne pateiktų nesuvirškintą.
Dar nesupratau, kodėl tiek vietos skiriama anatomijos ir kūno plastinacijos temai. Ji tikriausiai siejasi su keliavimo tema, bet kaip? Kipšas traukia už liežuvio pasakyti, kad autorė rašė romaną apie plastinaciją ir anatomus, užstrigo, tada viską sumaišė su kelionių motyvais, ir gavos, kas gavos.
Kad ir kaip ten būtų, Tokarczuk moka save vertinti ir žino, kas pavyko labiausiai. Ne veltui Nidoje skaitė geriausią knygos istoriją apie Anušką su neįgaliu vaiku ir iš kalėjimo (lagerio?) grįžusiu vyru, kuri, negalėdama ištverti šitokio gyvenimo, pabėga iš namų ir pradeda be tikslo važinėtis Maskvos metro. Ne veltui iš šios istorijos ir romano pavadinimas.
 
Karlo Oves Knausgaardo  Mano kova II (Mylintis žmogus) priešingai –  pradėjau skaityti su skeptišku nusiteikimu, maždaug „žinau tuos tavo prijomus“, bet perskaičiau su ugnele. Įsimylėjimas, santykiai šeimoje, su draugais, su gyvenimo suvestais pažįstamais (pvz. vaikų darželio tėvais), špilkutės švediškam politkorektiškumui, vaikų atsiradimas ir tėvystė –  viskas labai ir labai ok. Knausgaardas sugeba į skaitytoją kreiptis taip intymiai, kaip į seną draugą, bet išvengia ir širdies vėrimo patetikos, ir pošlybių. Nors jis paišo save kaip uždarą vienišių, savo sieloje raustis mėgstantį introvertą, niekas iš to, ką jis pasakoja, neatrodo kriptiška, prasminga vien tik jam pačiam.   
Bene stipriausia jo amato pusė – kalbant apie gana panašius dalykus, rašytojo buitį, šeimyninį gyvenimą, nesikartoti – nekartoti situacijų,  palyginimų, įvaizdžių. Matyt, fotografinė atmintis.
 
Donna Tart Dagilis.
Pagal taisykles parašyta Great American novel (kabutėse) – Pradžioj turi būti katastrofa ir trauma: teroristų bomba meno galerijoje užmuša vaiko motiną, o mirtinai sužeistas prašalaitis kaip operoj dar suspėja išgiedoti paskutinę ariją – pasakyti protagonistui (neaiškią) paslaptį. Skaitytojas užkabintas, ček. Toliau reikia viską labai išpūsti ir papimpinti aprašymais iš įvairių specialių sričių, daugiausia dailės ir antikvariatų. Daugiau apimties, vadinasi – daugiau išminties, pamanys skaitytojas, ček. Taip pat pripumbasinam narkomaninės romantikos (štai kur tikroji patirtis, ne jūsų buržuazinės prėskybės!) Tai prezentuosim kaip brendimo (auklėjamąjį) romaną – bet jau vaizduojami  penkiolikmečiai kieti kaip recidyvistai, o apsisukę ant kulno puikuojasi meno istorijos  žiniomis kaip mokslų daktarai. O kulminacijoje kaip gi kitaip –  turi visu gražumu atsiskleisti mafijinis motyvas, ir slow motion turi būti aprašyta razborkė (p.734) (maždaug: ir tada pasukau galvą... ir pamačiau iš jo galvos plūstant kraują... ir pamačiau ant žemės gulintį pistoletą ir pagriebiau jį ...  ir negirdėjau šūvių garso...ir, aišku, ...tu išgelbėjai mus!“).
Grubi klaida yra jau pačiam pirmam psl. – herojus pareiškęs, kad nesupranta nė vieno olandų kalbos žodžio, tuoj pat be klaidų pasako olandiškus bažnyčių pavadinimus ir „ponai ir ponios“. 
 
 
Lucia Berlin, Namų šeimininkės vadovas.
Trumpi apsakymai, iš pradžių tiesiog žmonių portretai, gražiai pasibaigiantys be kulminacijos ir apibendrinimo, kokiu pakabintu ore onelineriu. Autorės gyvenimas – vaikystė kalnakasių miestelyje, jaunystė Čilėje, studijos Teksase, paprasti darbai (valytoja, medicinos slaugytoja etc.), alkoholizmas, santykiai su šeimynykščiais ir vaikais. 
Taiklūs pastebėjimai apie žmones iš apačios, snaiperiškos detalės (pvz. šeimininkių ir valytojų santykiai, ką iš buto galima spręst apie žmogų).
Apie savo nuotykius ir išdaigas rašo su lengva šypsenėle, bet nesentimentaliai. Apibendrintas herojus [ė] – mažakalbis, grubus ir užsispyręs, bet po paviršiumi  geraširdis amerikonas [-ė]. Vienoj vietoj ji probėgšmais pasako labai svarbų dalyką apie amerikietišką savivoką, iš kurio manding ir kyla novelių vyrų ir moterų  alkoholizmai. „Visada užtrenkdavau prieš nosį duris širdgėlai, savigailai ir graužačiai. Jei silpnumo akimirką bent truputį kurią įsileisdavau – taukšt, durys su trenksmu atsiverdavo, ir širdį persmelkdavo skaudūs skausmo šuorai, akyse aptemdavo iš gėdos, ši išdaužydavo į šukes puodelius, butelius, stiklainius, langus, o aš, kraujuodama klupinėdavau ant papilto cukraus ir šukių, apimta siaubo ir springdama ašaromis, kol galų gale šiaip taip visa tai nusipurtydavau ir šniurkštelėjusi užverdavau tas sunkias duris. Tada dar sykį iš naujo save susirinkdavau.‘
 
Kitaip sakant, turi visad būti kietas, valingas ir tough, negali  pripažinti savo silpnumo, nors kiek pagailėti savęs. O jei – o kai – tas tave ištinka, tada gailiesi ir baudi, ir naikini save lygiai su tokiu pačiu užsispyrimu ir beatodairiškumu, kaip „kietuoju“ laikotarpiu. Tik į priešingą pusę. 

1. Rudenį laiptinėj sutinku kaimyną. Toks energingas pensininkas, kurį mes vadinam profsąjungiečiu. Rytais su chalatu eina pasiimti laikraščių iš pašto dėžutės, popiet išeina į miestą su pilku kostiumu ir juodu "diplomatu" iš 80 -inių.
Klausiu, kaip sekasi?
-- Normaliai. Va devyniasdešimtmetį atšvenčiau! [išsproginu akis]
2. Prieš kokį mėnesį laiptinėj sutinku kaimyną, klausiu kaip sekasi
--- Gerai. Reikia šimtmečio sulaukt, niekur nesidėsi!
3. Prieš savaitę. Virusas. Karantinas. Kaimyno skambutis sugedęs, baladoju į duris. Bute garsiai šneka telikas, bet niekas neatidaro.
Į tarpdurį įkišu raštelį, taip ir taip, kaip sekasi, jei trūks maisto, pasukit.
4.Kelias dienas tikrinu. Raštelis nepaimtas, durų neatidaro, telikas įjungtas. Į galvą pradeda lįsti mintys.
5. Šįryt skambutis. Kaimynas. "Dėkui už jūsų malonų pasiūlymą, bet aš, che che, apsirūpinęs viskuo mažiausiai porai savaičių, tad kolei kas ramu ir poreikio nėra! "

#coronastories
​

Galway Kinnell
​
Pusiaukelė
 
1
 
Naktį prabundu,
Skausmas  mentėse.
Apstulbęs guliu po medžiais,
Kurie biškį girgžda tamsoj,
Po milžiniškais pasaulio medžiais.
 
Guliu ant žemės
Kaip liepsnos guli malkų šūsnyje,
Kaip sėkloje arba kiaušinėlyje glūdi įspaudas to, kas nutiks.
Myliu žemę, ir jos tamsybėse
Amžinai esu prašalaitis. 
 
2
 
6 ryto. Vanduo vėl užšalo. Atitirpinau ir išsiviriau arbatos. Suvalgiau žalią kiaušinį ir paskutinį apelsiną. Atsigavęs po ilgo miego. Takas beveik nepastebimas po aštuonių colių sniego danga. 9:30 vietomis sniego iki kelių. Sustojus pailsėti, po marškiniais ima stingti prakaitas. Bet miškai pilni vėjuoto pirmųjų upeliūkščių triukšmo. 10:30 pagaliau saulė. Nuo šakų iškart pradeda tirpti sniegas, krisdamas žemyn skleidžia tiksinčius garsus. Slėniuose slūgso miglini debesys. 11:45 į pakrantę už dešimties mylių lėtai ritasi žvilgančios bangos, ryškiai mėlynos ir ramios. 12, vidurdienis. Nepaaiškinamas džiaugsmo pojūtis, lyg geros naujienos mane būtų pasiekusios tiesiogiai, apeidamos smegenis. 2 popiet. Nuo Gouldžio viršūnės pažiūrėjau atgal į Hebo slėnį[1]. Pilies uola įsmigusi į debesį.  Iš slėnio pakyla vėsus gūsis: tai šviežias, žemiškas, sniego ir medžių skonio vėjas. Nepanašus į tuos transcendentinius gūsius, nuo kurių suskausta širdį. Jis neša laimę. 2:30 pasiklydau. Bandydamas aptikti genį, braidžiojau po sniegą. Iš už medžių vėl pasirodė saulė. 3:10 vis dar nerandu kelio. Šąla. Nuo aukštumos atsiveria vaizdas į PR, plikų, baltų kalvų pasaulis, banguotas, keistai susigarankšlėjęs. Virš jų – blyškus pusmėnulis. 3:45 einu pagal žemėlapį ir kompasą. Prieš minutę  prašuoliavo pasibaidęs elnias, liesdamas žemę kas penkiolika  ar pan. pėdų. 7:30 apsistojau nakčiai prie Alderio upelio ištakų. Sumynęs sniegą, iš šakų padariau gultą. Tamsoje užkūriau mažą lauželį. Valgiau kiaulienos su pupelėmis. Vienas, o gal keli viskio gurkšniai nudegino gerklę. Naktis labai giedra. Labai šalta. Danguje kabo tas pusmėnulis; tarp medžių viršūnių įspindo žvaigždynai. Laužas ėmė blėsti.
 
3
 
Žarijos išblėsta,
Paskutinis dūmelis plevena į viršų
Ir pranyksta tarp žvaigždžių.
Ši naktis pirmoji, kai guliu
Nukuriančioje tamsoje.
 
Žmogaus širdyje
Miega žalias kirminas,
Aplink save apsukęs širdį.
Vieną dieną jis susapnuos sau juodus sparnus
Ir ištrūks į juodą dangų.
 
Guliu  čia atsimerkęs
Ir pamirštu mūsų gyvenimą.
Visa, ką matau – šita valtele be šviesų
Mes plaukiam į tuštumą
Tarp milžiniškų žvaigždžių.
 
Žinau, kad myliu dieną,
Saulę ant kalno, Ramųjį vandenyną –
Šviesų,  vainikuotą bangomis.
Bet žinau, kad pasaulyje gyvenu tik pusiau;
Pusė mano gyvenimo priklauso laukinei tamsai.


[1] Vietovės Oregono valstijoje. 

Iš Amerikos anglų kalbos vertė eLKa

jie čia

BOB HASS

Ančių medžiotojo slėptuvė
 
Luizianoje gyveno teisėjas – šią istoriją vakarieniaujant pasakojo jo duktė – kurio vienintelė aistra buvo ančių medžioklė. Kiekvienais metais per paukščių migracijos sezoną, kai žaliagalviai gaigalai ir smailiauodegės antys, žilanugarės antys, mėlynsparnės kryklės ir rusvosios antys, pilkosios antys, cyplės ir žilosios antys taisyklingai išsirikiuoja ir laikydamosi kažkokio vidinio navigatoriaus, plačia trasa patraukia iš Kanados į Jukataną, jis keldavosi trečią ryto ir eidavo medžioti. Dabar, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, vis dar kasdien eina į slėptuvę; jis priklauso baltųjų vyrų klubui, kurio nariai, tėvai ir sūnūs, prieš aušrą traukia burtą ir valtelėmis tyliai plaukia į savo vietas. Prašovęs jis papurto galvą ir sako: „kad nušautum antį“ – tai mėgstamas medžiotojų posakis – „pats turi būti antis“. Dabar jis dažnai užsnūsta.  Kai penkios smailiauodegės sukasi virš jo slėptuvės, sudarydamos puikų taikinį, užgniaužę kvapą vyrai  girdi šilkinį vėjo šiugždesį riebaluotose paukščių plunksnose, bet nieko nenutinka, tik tęsiasi tyla; tada vienas iš jo kompanionų šnibžda sūnui: „Velnias, atrodo, teisėjas vėl užmigo.“ Jei tai atsitinka dar kartą, jis sako: „Leni, nuplauk pažiūrėt – ar jis miega, ar miręs.“ Sūnus, praplikęs vidutinio amžiaus vyras stambiomis nerangiomis rankomis, iriasi prie skendinčios rūke teisėjo slėptuvės, ir mato, kaip paukščiai paima kursą į pirmąją prošvaistę pietiniam danguj. 
​
Iš Amerikos anglų kalbos vertė elka

                                                        I​

Grįždamas iš baseino, iš autobuso pataikiau išlipti prieš pat aštuonias. Per vidurį kelio pradėjo skambinti trijų bažnyčių varpai: jie gaudė  iš St.Michaelio , iš laibo St.Oswaldo bokšto, o taip pat iš mūsų vienuolyno koplyčios varpinės.  Į šlaitą tarp namų užvertomis langinėmis kylanti tuščia gatvelė,  kaip marių bangos vis iš kitos pusės atplūstantys galingi, visas kūno kertes kiaurai pereinantys, bet nė kiek neskausmingi smūgiai. Vos nepakilau ir nenuskridau su tuo trivieniu gaudimu. 

                                                       II
Vienuolyno sode jau kuris laikas darbuojasi sodininkas. Senyvas, kresnas, su juoda apvalia skrybėle. Užvežė juodžemio. Ilgai birzgino dvirãtį motorinį plūgą, su kokiais Liucernoj  per Užgavėnes tempė karnavalinius vežimus, suarė sklypelius, paskui  sugrėbojo. Apgenėjo vaismedžius. Prie vienos obels ilgai stovėjo ilgos, už medį ilgesnės kopėčios, lyg kviečiančios lipt ir apkarpyti debesis. Šiandien pro langą žiūrėjau, kaip jis keičia betoninius lysvių bortelius: klibino juos su masyviu kauptuku, po to su dalba, vėl su kauptuku. Turi dar smarvės senis!  -- stumia, traukia, rauna įsirėžęs, stabteli tik nuo kaktos nubraukti prakaitą. 
Dabar svarbiausia nepražiopsoti momento, kai karutyje  jis atsiveš medžioklinį šautuvą...

Sekmadienį St. Oswalde pamačiau  dvynius, kuriuos mišiose buvau pastebėjęs dar vasarą. Pradžiugau, nes pasijutau esąs nesvetimoje vietoje. Komunijos jie ėjo kaip tik prieš mane: augaloti, vienodai apsirengę, dairydamiesi tuo instinktyviai smalsiu ir nedėmesingu žvilgsniu, iš kurio dažniausiai atpažįsti jų negalią (silpnaprotystę). Mišioms pasibaigus, simpatiška jų motina stabtelėjo prie paradinio įėjimo persimesti keliais žodžiais su pažįstamais; dvyniai ramiai stovėjo šalia. Vienas, sekdamas  pokalbį,  staiga nusijuokė kaip būna  –  juoku, kylančiu be jokio perspėjimo ir ženklo, išsiveržiančiu   iš giliausios gelmės tarsi supykintas srautas, griausminga, beatodairiška iškrova, kuri taip įelektrinta, kad sunaikina save pačią, nes po akimirkos  besijuokusiojo veide nebelieka jokių linksmybės pėdsakų,  jokių aidų.  

 Senyvas vietos keistuolis su šlepetėmis, subintuotomis pėdomis, bet taip, kad pirštai matosi, ir, be abejo, su celofaniniu maišeliu prieina prie manęs, stotelėje laukiančio 11 autobuso ir sako: ar jūs žinot, kad dabar pirmiausia bus tarnybinis reisas? – Aš, nelabai gilindamasis į žodžių prasmę, bet matydamas jo išvaizdą, sakau, ach mat kaip, puiku.
Po kelių minučių iš tiesų – nesustodamas pravažiuoja autobusas, ant kurio parašyta „tarnybinis reisas“.
Laukiam toliau. Jis kažką burba kartu laukiančiai moteriškei – negerai, netoliese vyksta statyba, o, žinot,  aš toks alergiškas dulkėms... Staiga man susirodo, kad jis norėjo pranešti, jog šį kartą vietoj normalaus bus tik toks reisas. Tai reiškia, kad nesuspėsiu į traukinį. Klausiu originalo ir moteriškės, ar atvažiuos įprastinis? Žinoma, atvažiuos, staigiai atšauna originalas, tik vėliau nei tvarkaraštyje parašyta.
Akurat. Atvažiuoja DVIEM minutėm vėliau.
Jis irgi  įsėda ir taip pat važiuoja iki gelžkelio stoties.
 
Vakare sugrįžęs iš Ciuricho įlipu į  11 autobusą, ir kas gi ten sėdi? – tas pats prižiūrėtojas subintuotom kojom ir maišeliu.
Išvydęs mane, nužvelgia griežtu žvilgsniu, maždaug, nu, įlipai, okei, bet dabar sėsk, nesimaišyk po kojomis, negriauk tvarkos...

​Verstinės knygos konkursui perskaičiau rusės Rubinos knygą Kordobos balandė. Autorė moka pasakoti Tarybų Sąjungos/Rusijos žydų likimus su daug tirštų ir  juslių, kaip pasakytų Jurga, detalių: šeimos ir giminės santykiai, spalvingi charakteriai, profesijų subtilybės, rūbai, kvapai, valgiai ir t.t. Yra tikslių  psichologinių pastebėjimų. Bet stambieji romano potėpiai pernelyg paslaugiai aptarnauja pokomunistinio Rusijos, o gal ir plačiau -- rytų Europos skaitytojo lūkesčius.
Protagonistas yra gyvenimo ir meno genijus, pergalingai žygiuojantis per įvairias šalis ir santvarkas – Ukrainos provinciją, Tarybų Sąjungos didmiesčius, paskui Izraelį, Ispaniją, Italiją, Ameriką. Jis yra talentingas dailės kūrinių padirbinėtojas, kuris įkiša savo klastotes iš pradžių rusų kolekcininkams, o paskui ir žymiausiems aukcionams ir netgi Vatikanui. Autorė iš esmės nebando suprobleminti šitos veiklos, pasvarstyti, ar ir kiek tai moralu (tik vienoj vietoj klausia, kuo gi skiriasi padirbinys nuo  tikro daikto, jeigu padirbinys geresnis už originalą, ar panašiai,  bet šios įdomios minties nevysto). Ji energingai garbsto herojaus gudrumą, sukuriant paveikslo provenansą (atsiradimo legendą) ir įkišant jį pinigingiems ir žiopliems meno mylėtojams. Gana gyvi įvairių pasaulio vietų aprašymai ilgainiui pradeda užknisti pusiau suokalbiška, pusiau pasipūtėliška intonacija, primenančią mūsų „elito“ kelionių ataskaitas bulvarinėje spaudoje.  Štai Ispanijoje, kaip visi žinome, BŪTINA pamatyti Didžiosios savaitės procesijas, o Tolede geriausias viešbutis tai tik toks ir toks (ten mane visi pažįsta, nes  aš jame visada apsistoju,  vardiniame kambaryje) , o Romoje, žinote, kvapniausios espresso gausi ne turistų nusiaubtose vietose, o nuošalioje Trasteverėje... (beje, nesąmonė: Trasteverėje turistų nė kiek ne mažiau nei kitur Romoje) .
Tokiu būdu Rusijos ar kitos Rytų Europos šalies „glubinkoje“ sėdintis skaitytojas, kuris tų mitinių vietų aplankyti anksčiau negalėjo dėl Geležinės, o dabar dėl – Piniginės sienos, gauna daug peno savo svajonėms ir troškimams. Autorė gimusi ir augusi Taškente, taigi tą mentalitetą puikiai pažįsta.
 Bet romanas teigia ir dar kai ką: kad, vadinkim, tarybinis žmogus su visa savo praeitim ir patirtim yra ne blogesnis, o geresnis  už vakarietį. Tam parodyti nesibodima jokių priemonių, į galą ir „Dano Browno vardo“ trilerio elementų, kurie gerokai nupigina daug ambicingesnių tikslų siekusį romaną.
Dar labai įdomus klausimas – kokiu požiūriu rytietis yra geresnis už vakarietį. Romanas aiškiai sugestijuoja, kad „geresnis“ reiškia gudresnis, kietesnis, o svarbiausia! – turtingesnis.
Rizikuosiu šokti į didelius apibendrinimus, bet man šitai priminė išeivio ruso mintį, kad vienas svarbiausių putinistinės politikos motyvų yra įžeista ambicija : „Kodėl Amerika gali, o mes – ne?“ Taip ir čia; nesvarbu, kad rytietis užsiima morališkai labai abejotina veikla, svarbu, kad visus išduria ir gauna daug babkių! ( o jei dar pridursime sekantį „rytietiškos logikos“ klausimą: o ar vakariečiai visada ir visur nepriekaištingi? Ar tarp jų nėra sukčių ir mafijozų? O štai pažiūrėkim tą ir tą, ką jis išdarinėja, ir .t.t. ir pan. – tada viskas apskritai sušoka į patogias vėžes ir klausimų nebelieka). 
Jokiu būdu neteigiu, kad Rubina yra putinistė. To nežinau (šiaip jau tarybinius laikus ji vaizduoja kaip materialine prasme skurdų, bet kaip pašėlusį, bohemišką laiką, politiniam lygmeniui dėmesio praktiškai neskirdama. Tiesa, keliose vietose, kur apie tai užsimenama, kgbistai vaizduojami palankiau nei disidentai). Nors  galiausiai man tai nesvarbu – svarbu, kad ji atskleidžia putinizmui ir panašiam autoritarizmui palankią sąmonės struktūrą, pagrįstą infantiliais geiduliais ( atskleidžia nesąmoningai, ir gaila, kad nesąmoningai). Bet reikia pasakyti, kad ši struktūra sutinkama ne tik Rusijoje, bet ir kitose regiono šalyse
Todėl didžiausias laimikis iš šio romano man liks žodis „krakeliūra“. Skamba nuostabiai; bet atspėkit, ką jis reiškia? 

Akivaizdu, kad socialdemokratai nemėgsta Lietuvos kariuomenės. Apie kitus kairiuosius nė nekalbu. Nesenas Gynybos tarybos nutarimas dėl šauktinių neturėtų apgauti. Progai pasitaikius, situacijai pasikeitus, jie pasistengs pasitvarkyti savaip.
Priežastys, dėl kurių jiems kariuomenė neįtinka, irgi žinomos: tai ir "neprovokuokim Rusijos", ir "armijoj visi dešinieji", ir "visuomenės militarizacija", ir "atima pinigus iš švietimo". 
Kaip šitai pakeisti? Užuot bandžius nuginčyti jų įsitikinimus ar nuolat prikaišiojant, kad jie nepatriotiški, daug produktyviau yra pasiūlyti idėją, kuri ir jiems pagal ideologiją turėtų būti artima. Tokia idėja, mano įsitikinimu, turėtų būti tarnavimo Lietuvos visuomenei, socialinio darbo ir solidarumo idėja. Tokiu atveju karinė tarnyba taptų, be abejo, ypatinga, bet tik viena tarnybos visuomenei rūšis šalia civilinės tarnybos. 
Tokiu atveju kalbėtume apie visuotinę tarnybą po mokyklos, neišskiriant nė studentų, nė moterų. Jei žiūrėtume, pavyzdžiui, į Austrijos praktiką, tai ten civilinė tarnyba atliekama ne tik karinėse įstaigose, bet ir medicinos, socialinės rūpybos ir net kultūros sferoje ( Pavyzdžiui, eilę metų jauni austrai atliko civilinę tarnybą ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje, žydų muziejuje). 
Detales galima sudėlioti įvairiai (pasižiūrint kad ir į tą patį Austrijos modelį), bet privalumai akivaizdūs: ir todėl, kad kariuomenė ir tarnyba joje prarastų neigiamą stigmą daug platesniuose visuomenės sluoksniuose nei dabar. Ir todėl, kad tie, kurie tikrai negali arba iš principo atsisako imti ginklą, nebūtų verčiami to daryti
(beje,kiek kalbėjausi su bendražygiais savanoriais, jie visi sutiko, kad alternatyva turi būti). 
​Tinkamai šitą dalyką apiforminus, jis galėtų būti efektyvi priemonė, mažinanti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą ir atomizaciją, vartotojišką, egoistinį santykį su valstybe. Jaunimas turėtų progą išeiti iš savo aplinkos, pažinti šalies gyvenimą iš kito kampo, įgyti gyvenimiškos patirties, kuriam laikui nulipti nuo siauro studijų--darbo-karjeros tako. O galiausiai -- tai būtų paveikus valstybinis mechanizmas spręsti pirmiausia krašto gynybos, bet taip pat  sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, kultūros problemas ypač apskrityse.
Be abejo, toks sumanymas neįgyvendinamas per pusmetį. Jis reikalauja apgalvotos strategijos ir aukščiausios politinės valios. Tačiau jeigu kas nors -- ar įtakingi visuomenininkai, ar kad ir politiniai oponentai -- jį pasiūlytų Lietuvos visuomenei, manau, kad ir socialdemokratai, ir kiti kairiųjų pažiūrų žmonės jo negalėtų atmesti.